Aviganiai

Griaustinis nudundėjo skurdžiais durpynų tyrais, pabaidydamas kelias pasipiktinusias varnas. Kajus įbedė kastuvą, įsitvėrė iki blizgesio nusvidintą rankeną, atsitiesė, apsidairė. Krūmokšniais ir piktžolėmis pasišiaušę, kur ne kur pamarginti avių skrandomis, tyrlaukiai tęsėsi iki pat netolimo horizonto. Giedravalkiu aptrauktos Kajaus akys vargiai skyrė detales pilkšvai-žalsvai-rusvame pasaulyje, bet vakaruose, prie pat žemės ir dangaus sandūros...

– Properša! – sugergždė senis, – Žmonės, properša!

Giedro dangaus pleištas drėskė debesų uždangą neįtikėtinu greičiu. Vos spėjo vyrai susmeigti kastuvus, o moterys sumesti paskutinius durpių luitus į krūvas, kai viską aplink užliejo aštriai oranžinė saulės šviesa. Netikėtas karštis buvo tikra palaima sopantiems Kajaus sąnariams, bet senis mėgavimuisi laiko negaišo – jo pirštai jau narpliojo susipainiojusius filtruojančios kaukės dirželius.

Kaimiečiai irgi nelaukė atskiro nurodymo – kas knebinėjosi kišenėse, o kas jau traukė kaukę ant veido. Visi, išskyrus...

– Svenai, stuobrį tu, paleisk sakau!

– Duokš Lota, nespausk! Tu gi privalai manim rūpintis!

– Dar ko! Kas aš tau, mama? Kodėl savo neatsinešei, mulki?!

– Taigi šventikas nesakė, kad šiandien saulė bus... Ir, užtat, praeitą kartą sakė, kad tu, kaip žmona, turi manim rūpintis, va taip va!

– Aš vaiku būsimu turiu rūpintis, o ne tavim, peraugęs avigalvi! Paleisk sakau, tu... tu..!

Kajus paskubomis nuklampojo link triukšmadarių. Gražiai nuaugęs bernas plėšė respiratorių iš mergos rankų. Dailus, įraudęs mergos veidelis spinduliavo pykčiu ir pasirįžimu nepasiduoti, bet jai akivaizdžiai trukdė gerokai suapvalėjęs pilvukas. Bernas tuo tarpu, matyt saugodamasis pasalūniško spyrio į paslėpsnius, stripinėjo ištiestos rankos atstumu, negalėdamas panaudoti visos savo nemenkos jėgos.

Priklibinkščiavęs senis kaip reikiant uždrožė gumbuotais krumpliais per auksaplaukį Sveno pakaušį.

– Au! – suknirkė šis, paleisdamas kaukę, – Dėde, už ką?!

Bukas kaip lopeta, atleisk man viešpatie, palingavo žilą galvą Kajus, bet nieko nepasakė. Kiekvienas aštuonmetis vaikėzas žino, kad be kaukės iš kaimo išeiti negalima. Svenas sugebėjo pamiršti. Tačiau atsakomybė gulė ir ant senio pečių – jis Sveną pažinojo visą gyvenimą ir turėjo susiprasti patikrinti. Atsidusęs Kajus ištiesė savo kaukę stuomeningajam stuobriui. Šis atpakalia ranka nusibraukė snarglį ir stvėrė, vos burbtelėjęs:

– Ačiū, dėde Kajau...

Kajus tik piktai numojo. Kerdžius tam ir yra kerdžius, kad rūpintųsi.

Tyrlaukių krūmokšniai ir žolynai atsiliepė į netikėtą saulės šilumą milijonais žiedų. Tiesiog akyse pumpurai brinko, sprogo ir skleidėsi, tiesdami į saulę balkšvus, neišvaizdžius žiedus. Greitai į neįprastai sausą orą pažiro miriadai žiedadulkių. Senis užmerkė ašarojančias akis, šniurkštelėjo aršiai panižusią nosį ir pasiruošė pirmajam kaulus drebinančiam čiauduliui.


---


Jis atsikėlė vėlai, gerokai labiau sudaužytas, nei kiekvieną rytą. Vakarykštis šienligės priepuolis nepraėjo be pasekmių.

Kieme, prie gonkų, jau laukė du vyrai, bet Kajus nesileido sustabdomas. Kriukio mostu pastūmė juos šonan ir nuklibinkščiavo už gryčios kampo. Mandagybės mandagybėmis, bet kai kurie dalykai negali palaukti. Ypač gamtos prirašyti dalykai. Svečiai neprieštaravo.

– Nu? – burbtelėjo senis, pargrįžęs atgal. Jis jau traukė per galvą sermėgą. Nuo rytmečio žvarbos pasišiaušę gyvaplaukiai styrojo, kaip ežio spygliai.

Vyrai susižvalgė. Abu irgi ne pirmos jaunystės, vienas žilstelėjęs, kitas smarkiai praplikęs. Plikis prabilo pirmas:

– Dėde Kajau, aš Akmenynės kerdžius, o čia Helgė, Laužynės... –  bet nutilo, pamatęs surauktus antakius.

– Mes naujai išrinkti, dėde Kajau, – dabar suskubo aiškinti jau žilagalvis, – Arnė pasimirė pernai, duok jam atilsį Viešpatie, o Peras jau du metu kaip aklas, tai va Sigis, sūnus jo, ir tvarkosi...

Kajus tik krenkštelėjo, ir palinkęs virš geldos pradėjo praustis. Vanduo buvo ledinis. Kaip ir kiekvieną rytą.

Vyrai vėl susižvalgė, ir vėl plikasis Sigis griebė aviną už ragų:

– Dėde Kajau, šeimininkai grįžo! Vakar mano piemenys matė besileidžiant...

– Nu ir?

– Ee.. Šitą... Nu tai juos sutikt kažkaip reiktų, ar ne? Tamsta juk vyriausias kerdžius, mažu pameni, kokia tvarka...

Senis pasirėmė rankomis į geldos kraštą ir pirmą kartą atidžiai pažvelgė į atvykėlius.

– Šeimininkai yra šeimininkai, reikės jiems kokio sutikimo – patys pasakys! Klausinėjat, kaip vaikai maži, tpfu, – sausai spjovė šonan Kajus ir apsisukęs nuėjo gryčion.

Svečiams pasišalinus, kerdžius dar kurį laiką piktai burbėjo po nosimi. O paskui pamiršo. Reikėjo sunešti vakarykštės saulės išdžiovintas durpes. Reikėjo pervaryti avis į pietines ganyklas. Pasirūpinti šimtais ir tūkstančiais kitų gyvenimo smulkmenų.


---


Lota rėkė nuo pat saulėtekio. Iš visų plaučių, išraiškingai ir puikiai išlaikydama ritmą. Tartum būtų specialiai repetavusi. Kaimo bobelės lakstė ten ir šen. Susirūpinę, tai pavieniui, tai po dvi. Tartum priiminėtų pirmą kūdikį savo gyvenime. Vištos kapstėsi kiemuose. Tarsi nieko nevyktų.

Kerdžius išvijo visus jaunesnius bernus ir mergas pas avis, kad nesitrainiotų aplinkui. Kitą dieną būtų suradęs darbo kur nors atokiau ir kitiems kaimiečiams – nėra ko čia sėdėti ir nervus gadintis – bet buvo sekma diena, metas ilsėtis. O pats sėdėjo gonkose ant suoliuko, taisė vyžą ir viena akimi stebėjo Sveną. Ne itin protingą pastarojo veidą dabino daugiau nei truputį idiotiška šypsena, tokia būdinga būsimiems tėveliams, nežinantiems nei kur dėtis, nei ką veikti, bejėgiškai laukiant įpėdinio pasirodymo. Kaimelio vyrai, vedami geriausių sumetimų, taikėsi įpilti Svenui ko nors stipresnio. Senis sudraudė. Gimdančiai bobai iš vyro maža nauda, bet niekada negali žinoti. Prisigerti dar spės.

Lota rėkė. Bobelės šurmuliavo. Senis rūšiavo šviežias karnas. Tyliai švilptelėjusi, iš dangaus nukrito milžiniška blizganti ašara. Visi kaimelio dvikojai – ir plunksnuoti, ir ne – nėrė į pakampes. Visi, išskyrus kerdžių.


Iš skraidančio aparato išlipo aštuoniese – septyni vyrai ir viena moteris. Jauna, nežemiškai graži moteris, pusiau permatomais apdarais. Neįtikėtinai plonas drabužis tarsi sroveno aplink liekną liemenį, daugiau pabrėždamas nei pridengdamas, versdamas akis klaidžioti, neužsibūti prie atskirų detalių. Vyrai, skirtingai nei moteris, vilkėjo visiškai vienodais, smarkiai prigludusiais juodais kostiumais. Skyrėsi tik rombo formos antsiuvai viduryje krūtinės.

Penki vyrai išsirikiavo ratu aplink likusius tris atvykėlius, ir pradėjo mojuoti priešais save neaiškios paskirties prietaisais. Vienas iš dviejų rato viduryje likusių vyrų, aiškiai vyresnis, stovėjo sunėręs rankas. Jaunesnysis tuo tarpu energingai baksnojo pirštu į lentelės pavidalo prietaisą. Netrukus būtent jis ir nutraukė tylą:

– Šimtas keturiasdešimt keturi žmonės. Dar dvidešimt aštuonis užfiksavom atskrisdami, iš viso – šimtas septyniasdešimt du.

– Keturi šimtai keturiolika visame planetoide, – niūriai suskaičiavo vyresnysis, ir pratrūko – Visata valdove! Ir kodėl aš pirkau šitą prakeiktą dangaus akmenį iš pradžių nepatikrinęs?

– Popieriai buvo tvarkingi, – atsargiai paprieštaravo jaunesnysis, – biomasės eksportas geras, importas minimalus.

– Kas iš to eksporto! Šitiekos žmonių išlaikymas suės visą pelną.

– O jeigu išvežti? Palikti tik minimalų skaičių operavimui?

– Primesk, kiek atsieis, – sutiko vyresnysis, – nepamiršk įtraukti kontrakto nutraukimo ir viso kito.

Jaunesniojo pirštai sušiureno lentelės paviršiumi

– O... – tepasakė jis po akimirkos.

– Būtent, – su niūriu pasitenkinimu atsakė vyresnysis.

– O kontraktus ir vaikai turi? – pirmą kartą įsikišo į pokalbį moteris. Rankoje ji laikė nuo žemės pakeltą medinį žaislą. Atsargiai, dviem pirštais.

Abu vyrai dėbtelėjo į ją.

– Geras klausimas, – nenoriai suniurnėjo vyresnysis, – patikrink.

– Ne neturi. Tiesa sakant... Tiesa sakant...

Dabar jau abu vyrai sukišo nosis į lentelę. Pirštai šiureno ir tapšnojo. Netrukus buvo nustatyta, kad nei vienas planetoido gyventojas neturi kontrakto. Taip pat neturi nei registracijos, nei socialinio draudimo, kad ir kas tai bebūtų. Sulig kiekvienu „neturi“ vyrų veidai mainėsi, šviesėjo. Galų gale net penki, stovėję aplinkui, neišlaikė ir sugužėjo pasižiūrėti į stebuklingąją lentą. Po to visi sulipo atgal į savo skraidančią mašiną ir pasišalino, nei pasisveikinę, nei atsilabinę.

Kaimelio gyventojai lindo iš pakampių atsargaudami, pavieniui, bet smalsumas ir noras aptarti įvykį greitai nugalėjo drovumą. Kai kurie bandė iškvosti iš kerdžiaus daugiau detalių, bet gavo tik kelis neaiškius burbtelėjimus. Girdi, reikėjo patiems žiūrėti, kai galimybė buvo.

Prieš pat saulėlydį Lota pagimdė mergaitę, kurią pavadino Inge. Mergaitė gimė sveika, bet su dviem prasikalusiais dantimis. Kaimo bobelės ilgai murmėjo nesutardamos, blogas tai ar geras ženklas.

Ingė mirė nesulaukusi trečiosios dienos.

Ketvirtą dieną Svenas pirmą kartą primušė Lotą.


---


– Šešias mergas paėmė, visos sveikos drūtos. Keturios jaunamartės, dvi dą neženotos...

Akmenynės kerdžiaus rypavimai maišėsi su avių bliovimu, žirklių čeksėjimu ir kirpėjų burnojimu. Kajus, iki tol rodos nekreipęs dėmesio, pakėlė antakį.

– Nu ir dą vieną iš Laužynės, – paskubėjo pridurti pašnekovas, – Helgės dukrą.

Vis tik septynias, pagalvojo senis, bet garsiai nekomentavo, tik niūktelėjo kriukiu užsižiopsojusį piemenį.

– Helgė bandė dukrą atmušt, bet pats atgulė su praskelta galva. Maniškiai nė to neišdrįso. Gal ir gerai... Dėde Kajau, ką darysma? Kas su mergom bus? Kaip gyvensim be jūjų? Ką jie su jom darys?..

– Darys tą patį, ką visi daro, – pagaliau sugergždė kerdžius, ir, pažvelgęs į mėlynes ant Lotos veido, pridėjo, – atsiųsiu kuriam laikui vieną mergą į tavo kaimą. Ženotą, tik su darbais pagelbėt. Kai grįš taviškės – parsiųsi!


Tą vakarą senasis Kajus atidarė ilgai nejudintą skrynią. Iškraustė visokiausius beverčius niekniekius, išėmė netikrą dugną. Slaptavietėje gulėjo trys daiktai: ruda uniforma, peilis su keistai didele rankena, ir karabinas. Senoviški magnetiniai greitintuvai ant karabino vamzdžio atrodė itin griozdiški, bet neturėjo nei dėmelės rūdies. Baterijos indikatorius švytėjo blausiu gintaru.

Senis išėmė tik uniformą.

Drabužį teko valandą pašildyti ant pečiaus. Tik tada senoji apranga atgavo pakankamai lankstumo, kad būtų galima apsirengti. Dar pusvalandį užtruko vaistinėlės reguliavimas. Mažos raidės ir mygtukai regis tyčiojosi iš amžiaus nustekentų akių ir pirštų, bet užsispyrimas nugalėjo.

Uniforma apgulė kūną, audinys kurį laiką krutėjo, derinosi, kol galų gale nurimo. Apykaklėje zvimbtelėjo vos girdimas signalas, paskui dar vienas, ir dar vienas. Medicininė sistema informavo apie daugybinius negalavimus, tačiau iš anksto užprogramuota vaistinėlė įšvirkštė tik minimalų nanitų kiekį. Senis neketino išeikvoti paskutinių atsargų. Nanitų užtaisą gaudavai vieną, vos gimęs. Papildymai neegzistavo.

Mikroskopiniai botai pasklido po kraujotakos sistemą, nusitaikydami į sąnarius bei akis. Kai diegliai keliuose, alkūnėse ir riešuose apmalšo, o akys pragiedrėjo, Kajus patyliukais išslinko iš namų. Pilnai aktyvuota uniforma keitė spalva, taikėsi prie aplinkos, gelbėjo išlikti nepastebėtam. Kaip tik tai, ko reikėjo šios nakties išvykai.


---


Lota išvyko pasisvečiuoti Akmenynėje. Svenas įjunko gerti. Laikas nuo laiko pasirodydavo skraidanti šeimininkų mašina, bet jei ir nusileisdavo žemėn, išlipdavo tik moteris. Žmonės priprato, nesibaidė. Šeimininkė kartais pakalbindavo kaimiečius. Vyrai atsakinėdavo padėrusiomis akimis, dažnai nei į tvorą, nei į mietą. Moterys irgi. Nežemiškas šeimininkės grožis vienodai veikė abi lytis.

Po kelių savaičių dingo Svenas. Apžiūrėjus jo gryčią buvo aptikta tokia betvarkė, kad buvo galima pasakyti tik viena – nuo Lotos išvykimo Svenas nė karto nesitvarkė. Po to kažkas prisiminė matęs Sveną vakar vakare drožiant per laukus tolyn nuo kaimo. Kažkas kitas ne taip seniai pastebėjęs Sveną šnekant su šeimininke.

Kerdžius nutraukė įsibėgėjančią gandų ir spėlionių karuselę išsiųsdamas visus prie darbų. Tik vienam iš jaunesniųjų piemenėlių paliepė skusti į Akmenynę ir dėl visa ko perspėti tenykštį kerdžių. Maža kas. Tada prisakė netrukdyti jo iki sekančio ryto ir užsidarė savo gryčioje.

Tvirtai užšovęs duris ir patikrinęs, kad visi langai taip pat gerai uždaryti, Kajus vėl atvėrė slaptavietę. Šį kartą dienos šviesą išvydo ne tik uniforma, bet ir peilis. Karabinas liko kur buvęs. Kajus padėjo peilį ant pečiaus, pakurstė ugnį ir apsivilko uniformą. Vaistinėlė, negavusi išankstinių nurodymų, paniškai čirptelėjo ir sustūmė visus likusius nanitus į kerdžiaus kraujotaką. Senis susmuko ant grindų.


Kai pramerkė akis, už langų jau temo. Motinos šaukė vaikus namo, kaimynai linkėjo vienas kitam labos nakties, girgždėjo šulinio svirtis, trinksėjo langinės. Kajus pakilo jausdamasis neįtikėtinai žvalus. Nanitų pataisyta širdis lengvai pumpavo kraują išvalytomis kraujagyslėmis. Raumenys ir sausgyslės judėjo greičiau ir lengviau. Net mintys, regis, mažiau klupinėjo.

Pečius buvo užgesęs, bet peilis prisisiurbė pakankamai energijos – įkrovos indikatorius akis buvo žalia. Kerdžius pasitikrino uniformą, prisikabino peilį ir tyliai išslinko pro duris.


---


Kaimiečiai šeimininkų namą vadino pilimi. Palyginus su jų pačių velėna dengtomis gryčiomis, namas išties galėjo pasirodyti pasakiškas, tačiau su tikromis pilimis neturėjo nieko bendro. Dviejų aukštų pastatas, glotniomis sienomis, dideliais langais. Nebuvo nei gotikinių bokštelių, nei pakeliamo tilto, nei erškėtrožių tvoros – visiškai nieko stebuklingo ar pasakiško. Tačiau koks nors riteris žvilgančiais šarvais ar ugnimi kvėpuojantis drakonas būtų turėję gerokai daugiau šansų šturmuoti pilį, nei šį namą. Rezidencijos teriotoriją juosė nematomas gynybinis perimetras – signalinės minos, ladarai, infragarso emiteriai. Arčiau namo potencialaus įsibrovėlio tykojo antra gynybos linija: sonarai, elektrošoko spąstai ir dezorientuojantys stroboskopai.

Kajus santykinai lengvai praslydo pirmąjį perimetrą. Pagelbėjo ankstesnių vizitų metu surinkta informacija, o taip pat kelios uniformoje įtaisytos gudrybės. Arčiau namo tačiau, žingsnį teko smarkiai sulėtinti. Spąstų ir daviklių pozicijos apsauga dažnai keisdavo, tad seniui teko maksimaliai sukoncentruoti dėmesį ir tikėtis, jog gerokai senstelėję uniformos sensoriai ir slopintuvai vis dar veikia.

Likus vienam žingsniui iki namo sienos, paaiškėjo, kad viltis buvo be pagrindo. Šnypštelėję atsivėrė durys ir laukan išniro juodai apsirengusi figūra. Apsauginis – sprendžiant pagal ženklelį ant krūtinės – ėjo įsmeigęs nosį į portatyvinį skanerį, ir kelias akimirkas nepastebėjo prie sienos prigludusio įsibrovėlio. Tų kelių akimirkų pilnai pakako, kad be garso švystelėtų peilis. Juodas kostiumo audinys, pajėgus sulaikyti pistoleto šūvį, neturėjo jokių šansų prieš jėgos lauku sustiprintus ašmenis. Lygiai kaip ir oda, raumenys bei stuburas. Pusiau nukirsta apsauginio galva nuknebo į priekį, kūnas susmuko ant žemės. Beveik be garso.

Negyva apsauginio ranka vis dar laikė veikiantį skanerį. Kajus, įsitikinęs kad atgalinio aliarmo nėra, atsargiai ištraukė prietaisą ir pažvelgė į šviečiantį ekraną. Apsaugos sitemos pastate registravo tris asmenis su kostiumais, ir dvylika – be. Visi namuose. Metas imtis darbo.


Pirmąjį iš trijų kostiumuotųjų užklupo rekreaciniame kambaryje, pasinėrusį į virtualiąją realybę. Ten jis ir mirė – rekreaciniame kambaryje, ne virtualybėje. Antrasis, matyt inžinierius, darbavosi rūsyje esančiame valdymo punkte. Gravitacijos generatoriai ir branduolinės sintezės reaktoriai glūdėjo pačiame asteroido centre, atmosferos kontroleriai – ašigaliuose, bet visas valdymas buvo sukoncentruotas būtent šiame kambaryje, užtat Kajui reikėjo elgtis itin atsargiai. Skubota ataka galėjo pažeisti ypač jautrius prietaisus. Pernelyg uždelsta – palikti pakankamai laiko sukelti aliarmą.

Kajus nurodė uniformos kamufliažui imituoti juodąjį apsauginio drabužį ir žengė pro duris. Inžinierius stovėjo nugara į duris, tolimajame didelės patalpos gale. Peilis tylutėliai nuskriejo, palikdamas paskui save blausiai švytintį sužadintų molekulių pėdsaką. Metimas buvo taiklus, bet taikinys paskutinę akimirką krustelėjo. Peilis įsmigo ne į pakaušį, bet įstrižai į smilkinį, persisuko, išsprūdo ir trenkėsi rankena į vieną iš daugelio ekranų. Kajus sustingo, jausdamas, kaip nutirpo visas vidus, laukdamas, kol suūbčios signalas, pranešantis apie pažeistą branduolinę reakciją, ar smogs dviguba gravitacija. Sekundės ėjo, bet nieko nevyko. Atšokęs peilis rimtos žalos nepadarė.


Pirmajame iš miegamųjų buvo dviese. Netikėtas apsunkinimas – Kajus nesitikėjo, kad atėjūnas išdrįs miegoti be kostiumų ir vaistinėlių teikiamos apsaugos šalia necivilizuotos, nenuspėjamos kaimo mergos. Pastarosios žudyti jis neketino. Pasitikėti, kad ši nepabus ir nepakels triukšmo, taip pat negalėjo. Teko grįžti iki apsauginio lavono ir paimti ultragarsinį kvaišiklį.

Tolimesnė miegamųjų apžiūra parodė, kad dar trys ateiviai buvo tokie pat patiklūs. Apkvaišinti ir be kostiumų – tuo pačiu ir be vaistinėlių – atėjūnai neturėjo jokių šansų. Kajus net nesivargino jungti peilio pastiprinimo, tiesiog perrėžė gerkles ir paliko nukraujuoti. Dirbo metodiškai, neskubėdamas bet ir nežiopsodamas. Kerdžius tam ir yra kerdžius, kad pasirūpintų.

Paskutinio kambario durys buvo užrakintos. Kajus nusprendė nesivarginti, nurodė uniformai pateikti maksimalų sustiprinimą ir spyrė. Name liko tik du neaptikti atėjūnai – žilaplaukis savininkas ir moteris. Nebuvo reikalo ilgiau slapukauti.

Po trečio spyrio durys su trenksmu išlėkė iš rėmų. Iš kambario pasigirdo moters spiegimas ir du pokštelėjimai. Į krūtine trenkė kūjai, šonkaulius suspaudė, bet tik akimirkai. Uniforma atrėmė kulkas, paskirstė ir išskaidė kinetinę energiją. Sekančia akimirką kerdžius buvo viduje, dviem žingsniais prišoko prie žilagalvio, vis dar laikančio rankoje pistoletą. Peilis švystelėjo kartą, kitą, trečią. Atėjūnas susmuko, kliurktelėjo suraikyta krūtinės lasta. Kostiumo vaistinėlė konstatavo nepataisomą žalą ir deaktyvavosi.

Kajus atsigręžė į kambario kampe stovinčią gražuolę. Ranka prisidengusi burną, ji nieko nedarė, tik žiūrėjo... Kajui per petį. Jis nespėjo sureaguoti. Ausis užgulė cyptelėjimas, kūnas sustingo. Uniforma neutralizavo kvaišiklio poveikį akimirksniu, bet to akimirksnio užpuolikui pakako. Pirmas smūgis išmušė iš rankos peilį, antras kliuvo per kojas. Uniforma vėl sugėrė ir sušvelnino, apsaugodama blauzdas nuo sumušimų, bet inercijos panaikinti negalėjo. Kojos išlėkė į orą, nugara žnektelėjo ant grindų. Ant krūtinės užgriuvo kažkieno keliai, rankos sugniaužė gerklę. Uniformos audinys priešinosi, bet negailestingi gniaužtai buvo stipresni. Kajus sugriebė užpuoliko rankas. Pilnai atplėšti gniaužtų nepavyko, bet pagautas gurkšnis oro laikinai praskaidrino akis aptraukusį rūką.

Prieš akis tavaravo baltas kaip kreida, pykčio grimasos iškreiptas veidas.  Paklaikę akys vartaliojosi, krauju aplipę lūpos košė žodžius:

– Tu pasipūtęs kaimieti, tu smirdantis provinciale, galvojai papjausi, kaip avį ir paliksi?! – balsas bjauriai švokštė, – Apsirikai, mėšlo gabale! Tai aš... pribaigsiu... tave!.. Tėvūną nudobei – ačiū už tai, – bet dabar... Mirk... Šūde!

Užpuolikas keliais galingais trūktelėjimais pergalėjo paskutines Kajaus gynybos pastangas. Kakle kažkas bjauriai triaukštelėjo, nudiegė bukas skausmas, sąmonė iškeliavo nebūtin. Pačiu paskutiniu momentu Kajus atsiminė, kur jį anksčiau matė. Pirmą kartą – kaime, stovintį šalia žilagalvio savininko. Antrą kartą – prieš dešimt minučių, kai perrėžė miegančiam gerklę.


---


Viskas aplinkui – sienos, baldai, patalai – švytėjo steriliu baltumu. Lova buvo fantastiškai minkšta. Jis tokių nemėgo, bet spėjo tik atsisėsti, kai pro duris įėjo ji.

– Jau pabudai? Puiku! Ketinau žadinti. Pagal grafiką automatinis krovinvežis turi leistis šį vakarą. Aš juo išskrisiu. Jorvės jachtą užprogramavau, tau reikės tik sukrauti kūnus ir paleisti. Reaktorius sprogs už trijų parų, taip kad negaišk, gerai?

– Maniškiai? – Balsas nenatūraliai aukštas, gerklė labai jautri. Nanitai išgydė kritinę žalą, sutaisė sugniuždytas kremzles, bet kūnui reikėjo laiko, kad pilnai pasveiktų.

– Mergytes išleidau. Bernioką pasiliksiu sau, jau tu man atleisk. Tu čia kaip nori, o aš negaliu per ilgai tame pačiame kūne vaikščioti. Valdžia pradės domėtis, kas ir kaip. Nusprendžiau kurį laiką pabūti vyru.

Nanitų pataisytos akys rodė ir kitą priežastį. Ji vis dar buvo labai graži, ir neatrodė sena. Bet norint buvo galima įžvelgti mikroraukšles aplink akis, elastingumą praradusią odą, žylančius plaukus. Nanoterapija galėjo pataisyti sužalojimus, bet negalėjo atsukti laiko atgal.

Ant stalo gulėjo penkios pilnos nanitų kapsulės. Ji paėmė vieną ir mestelėjo jam.

– Šitą jau perprogramavau tau.

Jis pakėlė antakį ir įsmeigė akis į keturias, likusias ant stalo. Ji patempė lūpą, tartum nepatenkinta penkiolikmetė.

– Vieną išnaudojau tau, kitaip būtum pakratęs kojas. Tikiuosi, neprieštarauji? Dar vieną jaunėlis išeikvojo. Ir kodėl to jo nepribaigei kaip reikiant?! Kam reikėjo žaisti su gerklių pjaustymu? Man paskui teko tavo peiliu jį badyti. Visus drabužius krauju aptaškė... Ir nežiūrėk taip! Aš pati nežinojau, kad jo vaistinėlė po oda įauginta! Tai vis dar labai nelegalu.

Kaip ir šaunamas ginklas, kaip ir sustiprintas kostiumas, pagalvojo jis, bet garsiai nepasakė. Atsistojo, paėmė nuo stalo dar vieną kapsulę ir pasuko link durų.

– Ei! – šūktelėjo ji pasipiktinusi, – žinai, kiek man kainuos kūno keitimas!?

Jis tik gūžtelėjo. Pačiame tarpduryje stabtelėjo ir metė per petį:

– Kitą kartą nelauk taip ilgai. Aš pamiršau... Beveik viską.


---


Plačiai atlapotos gryčios durys ir langinės leido vidun šviesą ir orą. Atsigavę pojūčiai reikalavo išvėdinti per metų metus susikaupusį plėką. Norėjosi išvalyti ir atšviežinti namą taip pat, kaip nanitų terapija atgaivino kūną. Bet tai vėliau, kai bus pabaigti svarbesni darbai. Dabar reikėjo padėti į vietą darbo įrankius. Reikėjo parsigabenti į savo kaimą, arčiau akių, visas septynias mergas, bendravusias su atėjūnais. Jei pasisekė, bent kelios bus panešę nuo svetimųjų. Tuos vaikus tiesiog būtina išsaugoti – tokiai uždarai bendruomenei švieži genai ypač reikalingi. Tuo pačiu reikės ir pačiam moteriškę parsivesti. Lota, pavyzdžiui, labai tiks. Našlaujanti, sveika ir garantuotai vaisinga.

Rankos gerai išmoktais judesiais suvyniojo uniformą, nuvalė ir sutepė peilį. Jų neprireiks artimiausius šešis septynis dešimtmečius. Iki „Svenas“ suras naujus „savininkus“, kurie vėl nusipirks asteroidą ir vėl atgabens vaistinėlėse nanitų papildymą.  Tada kerdžius vėl pasirūpins atėjūnais, ir mažame pasaulėlyje gyvenimas vėl bus ramus ir užtikrintas visiems – tiek avims, tiek aviganiams. Tiesa, po kiekvieno svetimųjų pasirodymo visados atsiranda vienas kitas žioplys, norintis naujovių ir permainų, bet tai lengvai pataisoma. Šiurkštūs delnai perbraukė karabino buožę. Geras kerdžius tuo ir skiriasi nuo blogo, kad neleidžia nušašusiai aviai gadinti visos bandos.