Skaudėjo žiūrėti į ją

Jos kvapas... vanilė ir muskatas- geriausias derinys kokį galėtų sukurti laiba žmogaus išmonė. Vien į  ją žiūrėdamas galėdavau prarasti savitvardą.. Akys tapdavo it stabo ištiktos, liežuvis it patrakęs imdavo  makaluotis burnoje iš kurios puldavo veržtis geidulinga sunka. Didžiausiomis sunkumo ir antivalios akimirkomis pripuldavau prie jos ir drebančius nagus įmerkdavau į jos minkštus, pieno baltumo kauburėlius, kurių švelnumui neprilygo net brangios mano mamos aksominės kojinaitės, kurias glamonėdavau vaikystėje prieš miegą... Jų viršūnėlėje puikavosi riebios prinokusios razinkos, kurias trokšdavau paliesti bent liežuvio galiuku- pasiutęs troškimas, vertas košmaro... Bet... kulminacijai neįvykus dažniausiai pasirodydavo atomazga motinos veidu ir šūksiu:
-palik tešlą ramybėje, mielės dar neiškilo...