Rašyk
Eilės (75847)
Fantastika (2219)
Esė (1522)
Proza (10682)
Vaikams (2573)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







kas per velnias čia vyksta, galite suprasti paskaitę šį literatūrinį nesusipratimą

Buvo ankstus sekmadienio rytas. Šalta vasaros gaiva drėkino antkapius. Tarp jų migloje sklendė juoda figūra. Tamsus šešėlis judėjo kojomis neliesdamas žemės. Apsimūturiavęs juodomis skraistėmis skrodė ilgas eiles akmeninių plokštelių kažko ieškodamas. Jis nežinojo, kas yra diena, ar naktis. Nežinojo alkio ir nuovargio, jo laikas nebuvo susijęs su šio pasaulio laiku, tačiau vienas dalykas vis dėl to privertė čia praleisti kur kas ilgiau negu tikėjosi. Paslaptingas kapinių lankytojas ieškojo seniai pamestų užuominų iš praeities.

- Kur, po galais, slepiesi? - vis tyliai murmėjo sau gobtuvo gelmėse paskendęs balsas.

Niekieno nekviestas, bet itin dažnas kapinių svečias ieškojo tam tikro kapo. Tam tikros konkrečios užuominos - tik jam vienam svarbiausio pėdsako tarp šimtų pilkų akmens luitų. Šiandien ir pastaruosius šešis šimtus šimtus metų dirbo viršvalandžius, bet vis nesėkmingai, kol galop pėdsakai atvedė į sausakimšas lavonų Darbiškių kapines.

- Jaučiu tavo smarvę... Tu jau visai arti... Būk prakeiktas! Kur gi slėpeisi nuo manęs visus tuos metus? Šioj varganoj lietuviškoj provincijoj? Kiek kūnų pakeitei, niekše? - ore mosavo dalgiu savo kaulėtomis rankomis.

Saulė pamažu skverbėsi į tamsiausius Darbiškių užkampius. Jau greit čia sugužės daugybė žmonių aplankyti savo mirusių giminaičių, bet tarp jų yra vienas, kuris kai kam labai ypatingas. Tas vienintelis, paliekantis po savęs smarvės pėdsaką. Vis besislapstantis ir teisingumo išvengiantis šunsnukis.

- Išgama... - putojo storas balsas. - Kurio iš jų kūną pasiglemžei? Manaisi galįs mane pergudrauti... Na, jau ne!

Staiga stabtelėjo ties apleistu, niekieno seniai nebelankomu kapu. Samanos beveik pilnai dengė jame palaidoto žmogaus vardą.

- Pagaliau... Po tiek metų vėl atradau tave, šunsnuki... - galėjai girdėti pagiežos kupiną šypsnį iš po juodų audinių jūros, kurioje skendėjo daugybę šimtmečių šėlstanti neapykanta.

Priešais Emilijos Dainorienės antkapį ant žemės lėtai nusileido baugus siluetas. Liesi kaulų kontūrai švietėsi pro vėjo spaudžiamus audinius. Lėtai palinko ir tvirtu mostu nubraukė nuo akmens samanas:

- Po tiek metų vis dėl to tave vėl užuodžiau, tarakone! - energingai dalgiu perskrodė orą virš antkapio. - Jau maniau, kad pamečiau tavo susmirdusį pėdsaką amžiams! Che che che... - kapinėse nuaidėjo maniakiškas juokas, tačiau saulės spindulių aplink vis daugėjo, todėl susipratęs Giltinė apsidairė, ar niekas neateina.

- Emilija Dainorienė. Emilija Dainorienė... - pakartojo sau kelis kartus garsiai bandydamas įsiminti.

Kiek pastovėjo tyloje susikaupęs. Po to staiga pasisuko į šiaurę, tada į šiaurės rytus, tuomet vėl į šiaurę.

- Kiek gi palikuonių turėjai, mieloji Emilija? Vieną? Du? Tris? Kiek laiko dangsteisi šiuo žmogišku vardu? Na, nieko. Surasiu juos visus, jei tik prireiks! Cha cha cha! - garsiai nusikvatojo, tačiau staigiai nutilo atsiminęs, jog metas nešdintis iš šios vietos.

Juodos skraistės pakilo į viršų. Giltinė išsiruošė į naują žygį. Pamažu kapinės liko tolumoje. Jau kelintą kartą mintyse repetavo scenarijus, kas bus, kai pagaliau suras padarą, kuris atnešė tiek daug skausmo ir nevilties į šį pasaulį. Netgi į Giltinės šaltą ir niūrų pasaulį, kur skausmas yra natūralus ir kasdienis dalykas. Ar įmanoma pajusti kito skausmą pačiam jo niekad nepatyrus? Prieš daugybę šimtmečių rado atsakymą į šį klausimą. Viskas ateina su patirtimi. Tuomet jo darbas tapo dar sunkesnis.

Ieškoti ilgai nereikėjo. Jautė tik vieną stiprų pėdsaką, kuris vedė į šiaurę - Darbiškių pakraštyje esantį miegamąjį rajoną. Giltinė skrodė medžius, tarsi jie neegzistuotų, tarsi keliavimas trimis šio pasaulio dimensijomis jam nebūtų įprastas. Tačiau pakeliui kažkas įvyko. Tas jausmas, kai kažkas praeina pro vartus į mirusiųjų pasaulį, netikėtai užplūdo ledinę širdį. Kiek nerimavo, nes bet kuris žmogiūkštis gali netikėtai nusibaigti ir jei tai bus jo ieškomas niekšas, tuomet viskas baigta. Tuomet nebeliks jokių užuominų, kur jo ieškoti toliau.

Juoda Giltinės šmėkla sklendė virš rasa spindinčių Darbiškių miegamojo rajono žolės lopinių. Artyn traukte traukė šviežias mirties aromatas. Mmm... Kažkas ką tik pakratė arba tuoj pakratys kojas! Visai čia pat! Vos už kilometro... Giltinė dairėsi į šalis uostinėdama, kurioje pusėje tai vyksta. Pėdsakas vedė ten, iš kur jautė šimtus metų sekamą dvoką. Nejaugi... Ne. Negali būti. Nejau ir vėl jis spėjo pakeisti kūną? Ne! Po galais! NE!!! Kuo arčiau buvo, tuo labiau jautė blėstančią kažkieno gyvybę ir tuo labiau nujautė, kad vėl tik per žingsnį šimtmečiais atsiliko nuo kažko, kas jau beveik buvo jo gniaužtuose. Niekas negalėjo Giltinės matyti - juk niekad nematai jos ateinant. Giltinė nenorėjo būti matomas. Nei vienas iš stovinčių daugiabučio kieme nematė prisiartinant silueto, pasidabinusio juodom skraisėm. Spėjo pamatyti, kaip nuo ant žemės išsidrėbusio vyriškio lavono pakilo ir su kažkokiais dviem smirdžiais sustojo pasišnekučiuoti mirtimi dvelkiantis vyras. Jis kažką veikė prie kūno. Galbūt netgi kalbėjosi su... Galbūt dar yra vilties! Giltinei pasirodė iki gyvo kaulo pažįstamas jo veidas. Dabar jau buvo aišku - Maras ir vėl aplenkė Giltinę nebent... Tas pažįstamas žmogiūkštis kažką žino! Kur gi anas pasirodė jam taip matytas? Galėjo prisiekti, kad iš visų per šimtus metų matytų veidų šis jam tikrai pasirodė žinomas. Greičiausiai bus koks nors duobkasys ar kapinių prižiūrėtojas, kurį slapčia lydėdavo, stebėdamas, kaip anas stebi mirtį. Dauguma duobkasių nebijo mirties, kaip kad paprasti naivūs žmogiūkščiai. Šios profesijos žmonės buvo kitokie - unikalūs. Giltinė turėjo liguistą potraukį prijausti tiems, kas šį pasaulį palikdavo oriai ir skatino kitus jį taip palikti. Koks gi buvo jo vardas?. Chm... Kažkoks labai netradicinis šiems laikams... Et, neįmanoma gi atsiminti jų visų! Bet būtina kaip nors sužinoti, ką jam prieš mirtį pasakė tas niekšas. Bet kaip prie jo prieiti? Nėra laiko! Teks kaip nors iškamantinėti. Teks improvizuoti, pamanė.

Prabėgo diena po to, kai atvažiavo ekspertai ir susirinko pirminius įrodymus. Krata savižudžio bute nekompetetingų vietinių policininkų buvo atlikta paviršutiniškai. Giltinė vis laukė tinkamo momento patikrinti savo nuogąstavimus: kurį laiką tūnojo duobkasio namo laiptinėje, nematomas slankiojo aplink mirties vietą uostinėdamas, kol pagaliau kitos dienos ryte ištaikė progą pasikapstyti po policijos juosta užklijuotą „įrodymų“ seifą: sklandė po Stasio personos namus ieškodamas pėdsakų, kurie galėtų pasakyti ką nors naudinga. Namai dvokte dvokė Maru. Jo lizdas... Prakeikta irštva, kurioje slapstėsi nežinia, kiek laiko, tačiau kuo toliau Giltinė ieškojo, kur gali būti kita jo auka ar aukos, tuo labiau suprato, kad Maras gyveno labai liūdną ir slegiantį gyvenimą. Namuose visur voliojosi pigaus alkoholio buteliai. Tapetai - vietomis pageltę ir atplyšę nuo sienos. Ant lovos puikavosi įvairių dydžių ekskrementinės spalvos ir kvapų dėmės. Butas dvokė prakaitu ir nešvariais rūbais. Tualete rado keletą švirkštų ant bakelio ir, kas panašu buvo, narkotikų likučiai ant bakelio krašto. Visi namai sujaukti, langai apsiblausę. Svetainėje stovėjo tik fotelis, televizorius ir krūva butelių ant jo. Užėjęs į vonią Giltinė rado ten keletą kruvinų skustuvo ašmenų. Nujautė, jog labai pasisekė - policija dar neištuštino daiktinių įrodymų. Ko gero, atvyks čia šiandien arba rytoj su kriminalistais. Vakar buvo sekmadienis - dirbo tik vietiniai pareigūnai.

- Mare, kas tau, po galais, darosi... - pasikrapštė pakaušį Giltinė vonioje tarp pirštų sukiodamas sukrešėjusiu krauju nusėtą geležtę.

Liko apieškoti tik mažą darbo kambariuką, kurio viduryje stovėjo visokiausiom šiukšlėm ir popieriais apšnerkštas rašomasis stalas bei keletas knygų lentynose. Giltinė peržiūrėjo visus stalčius, tačiau tik vieno jų gilumoje rado tai, kas pagaliau nudžiugino - suglamžytą skiautę, išplėštą, panašu, iš dienoraščio arba darbo kalendoriaus. Joje buvo daugybę kartų užrašytas vienas vienintelis sakinys: „Dabar mes atsiskaitę. DABAR MES ATSISKAITĘ. Dabar mes atsiskaitę... „ - vėl ir vėl iki pat puslapio apačios. Iki beprotybės. Panašu, kad teksto autorių kamavo apsėdimas. Giltinė nesuprato, ką Maras turėjo galvoje. Kas jam nutiko? Nejaugi absoliučiai išprotėjo?

Paskaitęs keletą kartų vis svarstydamas, kas per velnias, Giltinė pajuto, jog artinosi kažkas pažįstamas. Iš kvapo - vakarykštis duobkasys. Pažįstamas kasdienio kontakto su mirtimi kvapas.

- Sveikas gyvas, brolau. Et, deja, teks tave kaip nors įbauginti... - kalbėjosi su savimi ant stalo plonyčiais pirštais padėdamas popieriaus skiautę Giltinė.

Luktelėjo, kol nieko neįtariantis duobkasys išlips iš lifto. Vis stebėjo pro Stasio buto durų akutę, ką gi anas darys. Nejaugi eis čia? Reikia skubiai užsimaskuoti. Nors pala... Jis kažkodėl ropščiasi aukštyn ant stogo! Ką, po velnių, jis čia daro? Galbūt tai duobkasys nustūmė nuo stogo Marą? Ne. Labiau panašu, kad visgi nušoko pats. Kodėl tuomet čia šniukštinėja? Reikia jį pasekti.

Pamažu Giltinė prasiskverbė pro duris ir lėtai pakilo į viršų pro stogo liuką: duobkasys sėdėjo ant pat krašto.

- Hmm... - akimirką pasvarstė. - Reikia iškrėst mirtiną pokštą... Pažiūrėsim, kaip iš tikrųjų bijai mirties, duobkasy. Che che che... - tyliai sukikeno pamažu sklesdamas link stogo atbrailos.

Pakilo vėjas. Duobkasio akys tuo metu skenavo horizontą, kai kažkas nejučia stumtelėjo jį žemyn. Krisdamas spėjo viena ranka sugriebti atbrailos kraštą. Nematoma Giltinės ranka palietė jo pirštus:

- Paleisk... Cha cha cha... - alsavo storas, gilus balsas. - Paleisk...
- Ne, po galais! Kas tu toks?
- Paleisk arba pasakyk, ką noriu žinoti... - atrodė, jog balsas skambėjo paties duobkasio galvoje.
- Kas per... Pasirodyk, suski... Tai tu jį nugalabijai! - viena ranka mėgino išsilaikyti ant stogo duobkasys.
- Manai, kad aš jį nužudžiau?
- Kas kitas, jei ne tu? - kabarojosi apimtas panikos visko matęs duobkasys.
- Labai klysti, - nusijuokė balsas. - Norėčiau, bet tai jo paties darbas. Cha cha cha...
- Tai tu ji nustūmei! Tavęs ieško policija... - bandė kita ranka sugriebti atbrailą.
- Ne. Aš jo nežudžiau. Bet tu žinai, ką jis pasakė.
- Ko iš manęs nori, po galais?! - sušvokštė pagaliau abiem rankomis įsikibęs atbrailos.
- Noriu tavo pasakojimo. Tikrojo.
- Jis sakė, kad labai gailisi... - nepasidavė duobkasys.

Giltinė jautė melą geriau nei bet kas kitas. Mirties neįmanoma apgauti. Ant atbrailos prieš pat duobkasio veidą išniro aklino juodumo sklidinas gobtuvas. Negalėjai nieko įžiūrėti, tarsi kokia juoda migla būtų uždengusi kalbančiojo veidą. Šiurpą kelianti tuštuma žvelgė tiesiai duobkasiui į akis:

- Nebandyk su manimi gudrauti, duobkasy! - subliovė rūsčiu balsu. - Neturiu tavo melams laiko!
- Kas tu per velnias... - pirmą kartą po ilgo laiko duobkasį sukaustė tikrų tikriausia baimė.
- Ne. Aš ne velnias. Toli gražu ne jis, bet jį irgi pažįstu. Mus nuolat painioja. Nejau neatpažįsti savo seno bičiulio?
- O turėčiau?! - piktai šūktelėjo tamsai Herkus.
- Mudu praktiškai dirbam išvien.
- Kas tu toks? - duobkasys pradėjo galvoti, kad galbūt viską tik sapnuoja.
- Esu tavo geriausias draugas. Che che che... Jūs, žmogiūkščiai, mane nuolat vadinat tuo prakeiktu 'giltinės' vardu. Man visad labiau patiko 'Aleksas'!
- Jei ne tu, tai kas, po velnių? Padėk man!
- O tu tikrai manai, kad tai tu pats save laikai ant šio atbrailos? Che che che... Jūs žmogiūkščiai, visi tokie pasitikintys savimi. Visad manot, kad viską kontroliuojat. Viską, dėl ko verta bijoti, kontroliuoju aš!
- Ką? Kas per?.. - pasimetė duobkasys.
- Tai aš laikau tave ant šios atbrailos! Be mano pagalbos, jau būtum raudona dėmė ant žemės, duobkasy. Aišku, nesuprask manęs neteisingai - žaviuosi tavo narsa, bet ją rodai veltui. Tiesiog pasakyk, ką noriu žinoti ir užkelsiu tave atgal, - balsu šypsojosi Giltinė.
- Tai užkelk, po galais! - piktai suriko kojomis tabaluodamas ore.
- KĄ. JIS. TAU. PASAKĖ. - storas balsas surimtėjo.
- Jis pasakė, kad 'mūsų sąskaitos jau suvestos' ar kažką panašaus... Dėl Dievo, padėk man!
- Na, štai. Mirties akivaizdoj jūs visi pagaliau surimtėjat, - pašaipiai nusikvatojo iš po juodo gobtuvo.

Lėtai keldamas kaulėtą pirštą aukštyn Giltinė suteikė duobkasiui jėgų užsikabaroti atgal ant stogo.

- Po velnių... Kas tu toks?.. - perbalęs gaudė orą duobkasys.
- Baimė užspaudė ausis? Na, nieko. Manau, kad be didesnių įžangų ir taip puikiai žinai, kas toks esu, - skėstelėjo rankomis Giltinė.
- Negali būti... Aš, ko gero, sapnuoju... - raitėsi ant žemės naujasis Giltinės bičiulis.
- Gali. Dar ir kaip gali. Turėtum būti laimingas - retai kas mane pamato tokia atvira forma, - išdidžiai nusijuokė jam į ausį.
- Bet... Tu... Neegzistuoji!
- Manau, kad prisižiūrėjai pakankamai mano egzistavimo įrodymų, duobkasy, kad žinotum geriau. Che che che... - paėjo tolyn, kad duobkasys pamatytų Giltinę visu savo gražumu.
- Negali būt! - sušvokštė versdamasis ant nugaros.
- Gal jau nustok mane neigti, žmogiūkšti, nes darosi pikta ir nuobodu, - pretenzingai atrėžė juodom skraistėm pasipuošusi baugi figūra.
- Kas tu toks? Manaisi esąs mirtis? Maždaug atėjai manęs pasiimti? Kažkoks kostiumuotas lunatikas? Prisistatyk bent žmoniškai, kas toks esi... - sumišęs mėgino rasti šio įvykio prasmę giltinės akivaizdoje menkas išsigandęs žmogiūkštis.
- Juk sakiau. Kuo rimčiausiai. Aš - Giltinė, bet gali mane vadinti Aleksu. Tikrai. Man visai patinka Aleksas. Giltinė toks nuvalkiotas vardas, kad jau nebegaliu jo klausyti...
- Tuomet aš Herkus, - iš baimės ir, ko gero, tam tikros intuityvios pagarbos jam kuo rimčiausiai prisistatė duobkasys.
- Na, štai. Taip jau geriau. Ir, aaa, dabar jau atsiminiau tave. Kažkada stebėjau, kaip iš savo kapinių išvijai satanistus.
- Satanistus?
- Nepameni? O aš labai gerai pamenu. Juk taip buvo viso labo prieš dešimt metų ar dvylika jūsų metų? Pameni? Buvo tokia trijų idiotų gauja Darbiškių mieste, kurie Šėtonui aukojo ožkas ir laistė kapines krauju? - nejuto laiko suvokimo skirtumų Giltinė.
- Ai tie idiotai. Dieve... Tai buvo taip seniai... Taip taip. Kažkada kastuvu atidaužiau jiems šiknas, kai naktį užtikau besidulkinant ant mūsų parapijos klebono kapo. Bet pala... - ūmai sustojo pritarinėti Herkus. - Kaip, po velnių, tu visa tai žinai?
- Ilgai aiškinti, bet gal kada pasakysiu. Man patinka, kaip žiūri į mane ir mano darbą.
- Tavo darbą?
- Man patinka tavo požiūris. Ko dar čia nesuprasti? Retas menkysta, kuris nebijo pakratyt kojas, bet kol tavęs kaip reikiant nepapurčiau, buvai visai ramus tuo klausimu. Pameni? Kai mirė vieno jūsų miestelio ugniagesio motina, kažkada nuraminai jį kapinėse? Šaltai jam pasakei, jog po mirties viskas yra tik pradžia ir panašiai? Tu beveik jį įtikinai, kad egzistuoja rojus. Man patinka jūsų ramybė, kai šnekat apie tokius dalykus. Jūs nemeluojat. Nekenčiu bailių.
- Aš nebijau mirties, tiesiog išsigandau tavęs.
- Bet aš tam tikra prasme juk ir esu mirtis! - piktai trinktelėjo dalgiu į stogo dangą tamsos žvilgsnį įbedęs į Herkų Giltinė.
- Ne. Aš išsigandau ne mirties, bet, veikiau minties, kad kažkoks nepažįstamas beprotis pasiglemš mano gyvybę anksčiau laiko. Yra labiau baimės vertų dalykų negu mirtis. Pavyzdžiui, kad ir veltui iššvaistytas laikas, - filosofavo ant žemės Herkus.
- Štai, kodėl gerbiu jus, duobkasiai! Paprasti, kaip vaikai, bet išmintingi, kaip seniai. Tiesa, duobkasy, kaip gali žinoti, ar tas beprotis neatėjo pačiu tinkamiausiu laiku tavęs pasiimti? Kodėl jūs vis manot, kad turit mirti, kai kūnas nebeatlaikys apkrovos? Patikėk, yra daugybė priežasčių numirti!
- Bet yra ir daugybė priežasčių gyventi. Be to, aš vis dar gyvas, ar ne? Matyt, ne mano laikas tuomet buvo, - pakėlė antakį Herkus. - Niekad nemaniau, kad esu išmintingas, bet matyt, jau senstu..
- Turiu tau darbo, duobkasy, - grįžo atgal prie Herkaus ir padėjo jam atsistoti.
- Tu visad mums jo turi, - ironiškai šyptelėjo mėgindamas įžiūrėti veido kontūrus po juoda skraiste Herkus.
- Nepersistenk. Mes dar ne tokie geri bičiuliai. - piktokai, bet gan smagiai atrėžė Giltinė. - Šis kitoks. Kur kas sudėtingesnis nei man atrodė. Man reikia tavo pagalbos, duobkasy.
- Tik su sąlyga, kad vėl nebandysi manęs nužudyti.
- Baik jau, gerai, žmogiūkšti? Tavęs nė už ką nebūčiau nustūmęs. Matai, visi juokauja su mirtimi, tai pagalvojau, kodėl gi mirtis negali kartais pajuokauti ir su žmogiūkščiais, che che, supranti?
- Manau, kad šiam reikalui pasirinkai ne tą žmogų, - Herkus sarkastiškai dėbtelėjo į juodą gobtuvo tuštumą stodamasis nuo žemės.
- Ne, tave pasirinkau ne todėl. Buvai arčiausiai to... Tarakono, kai anas nusibaigė. Man reikia žinoti VISKĄ apie jį.
- Kodėl tau reikia būtent manęs? Ką, negali vienas susitvarkyti? Man atostogos, - sumurmėjo Herkus.
- Turėsi manim pasitikėti, - trumpai atkirto. - Beje, tavo žiniai, mano darbas niekad nesibaigia, kad jį kur! - pretenzingu tonu pridėjo kaulėta ranka valydama dulkes nuo Herkaus peties kur kas aukštesnė už jį figūra.
- Gerai pažinojai savo kaimynėlį?
- Ne. Nepažinojau jo išvis. - liūdnai pažvelgė į horizontą Herkus.
- Jūs vadinot jį Stasiu Dainoraičiu.
- Žinau. Sakė policija.
- Nieko tu nežinai! Iš tikrųjų jis nebuvo Stasys, - Giltinė per ilgą laiko tarpą atprato nuo bendravimo su žmonėmis. - Tas apsimetėlis...
- Nebuvo? - nustebo Herkus.
- NE! - balsas juodose skraistėse užsidegė netikėtu pykčiu.
- Hmmm... Nebesuprantu, - gūžtelėjo pečiais Herkus.
- Et, gal kada tau papasakosiu, žmogiūkšti, bet tikrai ne dabar. Eime. Turiu tau darbo.
- Kokio?
- Pamatysi vėliau, o dabar leidžiamės žemyn - diena dar tik prasideda, reikia daug nuveikti, - mostelėjo Herkui sekti paskui.

Herkus nieko neatsakė, tik lėtai ėmė sekti paskui juodą figūrą.

- Po galais, mano darbas iš tiesų niekad nesibaigia... Kada pagaliau aš gausiu atostogų? - burbėjo leisdamasis žemyn Giltinė.

Herkus piktai dėbtelėjo jam įkandin.
2015-08-21 12:23
Video
2015-08-21
jei tai būtų serialas, jo end credit'uose skambėtų šis gabalas


Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-04 13:44
ieva3003
Ej, geras. Džiugina, kad Giltinę galima vadinti Aleksu. Ir išvis, priešingai nei Svoločiui, mirties tema patiko. Tokia intriguojančiai lengva ir smagiai parašyta. Aišku, norėtųsi daugiau paaiškinimų (ok, gal aš ir blondinė), kas vyksta, bet galima ir be jų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-29 13:13
daugelyje ronetų vienodai
Antra pavadinimo pusė verta nobelio premijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-24 17:21
Svoloč
Iš tikro nesiruošiau skaityti šito gabalo, nes jau pirmas epizodas ne itin sužavėjo. Gal kaltas ne parašymo būdas, bet pati idėja fantazuoti mirties tema man tuo metu netiko, nors šiaip mirties faktą pats dažnai naudoju. Arba ta istorija man pasivaideno išsemta ir tikėtis kažko dar nesinorėjo.
Žodžiu, nežinau. Yra daug stipresnių tavo darbų ir gal jie verčia kritiškiau vertinti kitokius rašinėjimus. Kita vertus, labai suprantu tą kūrybinį alkį, kai žūtbūt norisi pasauliui padovanoti vis po naują šedevrą. Pats visada taip bjauriai ir egoistiškai elgiuosi, prirašiau krūvas niekam nereikalingo mėšlo, kurio gelmėse tik keli verti paskaitymo darbeliai.
Bet jei nebus mėšlo, neturėsime ir duonos, ta prasme, nebus taip, kad iškart parašysi tik gerus darbus, ranka turi įgusti. Čia nieko nepadarysi. Visi taip tobulina save.
Tad tikėtis aukšto vertinimo ir ažiotažo iš kūrinio, kurį gimdei be skausmo, daugiau dėdamas pastangas, kurio nediktavo balsas iš aukščiau, beprasmiška. Net rašykų žmonės pastebės, kad tu nekentėjai.
Viskas, ką pasakiau labiau adresuota man pačiam, bet jeigu tau kas nors pasirodys artima, priimk.
Pelas gerai pastebėjo, kad pradžia šios dalies labai buksuoja, norėtųsi  energingesnio veiksmo. O šiaip raštas tavo jau įgudęs, gerai skaitosi, ką daugiau pridurti?
Dėl meilės... Žinai kokia ji nepastovi, ypač žinant radikalias tavo pažiūras ne kuriais klausimais. Bet malonu, kad esu mėgstamas rašykas. Tu irgi turi dalykų, kuriuos labai mėgstu: Mes nesikalbame ir Jums paskambino...
Bus dar daug ir kitų.
Apskritai nenorėjau išvis kurį laiką prisijungti, komentuoti ir pan. Norėjau pabūti nuošalėje, bet tu išprovokavai. Dėkui už tai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-24 10:36
forehater
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-23 14:17
Nie cas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-23 13:04
Nie cas
Kodėl Giltinė, Mirtis įasmeninama kažkokia žmogiškąja persona, tarsi būtų mūsų bendruomenės narys. Todėl, kad žmonėms dar nėra tekę bendrauti su kokiu nors kitu individu nepanašiu į jį patį. 

Taip surėdytas pasaulis, kad mes patys esame ir sutvėrėjai ir duobkasiai, niekas kitas šių dviejų dalykų už mus pačius nepadarys. 

Kam skirtas gyvenimo laikas - vienas pagrindinių egzistencionalizmo klausimų. Ne kiekvienas susitaiko su ta mintimi, kad nepavyko nuveikti kažką, kas suteiktų pasitenkinimo bent sau.

Kodėl smerkiamas savęs susinaikinimas, manau, šis požiūris su laiku turėtų keistis. Sunaikinimas seno, kelias naujam.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 14:34
forehater
O, Pelai... Breaking my balls to the limit, mate. Bet dabar bent jau užkrovei šiokią tokią atsakomybę ateity neišskysti (jei dar nepavėlavau). Už tai nuoširdžiai tenk jūkas tau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 14:13
Pelas
Pirma dalis labiau patiko - toks staigus startas, įsigreitinimas. O dabar įmesta laisva pavara ir po truputį lėtėjama. Nors intrigų naujai pridozuota, bet dozės pasirodė gerokai praskiestos, kas sumažina draivą. Gal tai ilgas įžanginis giltinės lakstymas, gal pasikartojanti pirmos dalies scena, ir gal neįsijautimas į dvejukės pokalbį ant stogo. Na, bet norisi sužinoti, ką sugalvojai su Emilija, su Maru (nelabai apie Marą supratau) ir numatomu duobkasio darbu.
Įjunk pavarą ;)

O aš maniau, kad giltinė tai sūka...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą