Pakeliui į Pivašiūnus

Po išminties pasaulį velnias irgi vaikšto,
bet neatrodė, kad, padėjęs ranką ant peties,
meilingai kaip bičiulis pasakys:
  – Dėkoju,  Pranuci,
nors su dievais, rožančiais raštuose,
o širdyje, o sieloje manęs daugiau,
kaip ir bažnyčiose, jų šventėse.
Kvailybė būtų nepagirt už šitokią malonę –
dėkojau vakar,
dėkosiu ryt ir visada.
Giedok, Pranuci, Velnias su tavim.
Abu palaiminsim Švenčiausiosios Mergelės kelią,
šiandieną Pivašiūnai ją į dangų kelia.

  – Iš kur tu čia, iš kur, piktasis?
Ar ne todėl žegnotis darosi sunkiau?
Tik nemanyk, bičiuli, kad ir vėl ateisiu nuogas
į Viešpačiui  aukojamas mišias.
Nors ir parapija,
bet šiandien Pivašiūnuose
žegnojas Lietuva...
Ta, žinoma, kuri gyvena be tavęs.
 
  – O ne, to neprašau.
Kai nuogas, ir velniai nelyg kalnai –
nepasislėpsi kaip žvaigždynai saulės šviesoje.
Giedok, Pranuci, Velnias su tavim.
O aš iš tavo raštų skaitinėsiu –
kas prasižios,
kai sakramentą juos į burnas dėsiu,
ir nemanyk, kad  kas be mūsų
į namus iš Pivašiūnų grįš.

Jei nusinuogintų visi, tai o - cho - cho! Pranuci,
aš pats vargu ar  patikėčiau
kokią galybę užaugino pragaro dvasia.
Po sutana taip pat, taip pat...