Neromantiškas eilėraštis apie žiemą

Lietaus lašų išplaktą gruodžio dieną
Ne naktį, ne virš stalo, ne rūsy,
Man varna galva linkteli ir siela
Nusprendžia parašyt eilėraštį štai šį.

Deja, nešoka man už lango snaigės
Ir negaliu sukurti apie jas dainų.
Per langą šliaužia tik dvi rudos drūžės
Ar tai kava kaimyno nuo pietų?

Pusnų nėra už lango, nei baltų pėdų
Nėra kieme bežaidžiančių vaikų,
Nėra porelių, nėr dėdulių, nėr tetų,
Nėra net pasivaikščiotojų be šunų.

Manau, dangun pažvelgsiu - gal kas bus?
Tačiau regiu tik šlapią košę debesų
Be paukščių, be lėktuvų, be žvaigždžių,
Gręžiuosi į šiukšlines - bent yra spalvų.

Ant stalo nerusena paskutinė žvakė,
Tėra tik pavogtas pieštukas lūžusiu galu,
Kažkam už lango smunka kelnės
Su pagarba aš fenomeną šį stebiu.

Ir aš ne melancholiškas poetas,
Ne asmenybė, gal net ne žmogus,
Ir daikto šio eilėraščiu nepavadinčiau
Tai nyksmas, mano paverstas žodžiu.