Bebaimis. 13 skyrius

Patraukiau į sporto salę, kurioje pilna įvairių treniruoklių, ant kurių čia gyvenantys kasdien treniruojasi ir stiprina savo kūno raumenis.
Įėjęs į salę ir išvydęs ant kelių, vienas šalia kito sudėliotų ringų, ant kurių poromis žmonės, treniruodamiesi boksuojasi, prisiminiau, kad mečiau Korai iššūkį, tačiau tai teks atidėti. Man kur kas svarbiau buvo Kevinas.
Priėjau prie įtartinai susibūriusių žmonių ratuką. Keli vaikinai stovėję priekyje nuolankiai man linktelėjo. Tada pamačiau nepažįstamos merginos nugarą. Pakeliui link jos, iš Koros brolio pasigriebiau šautuvą, nes savąjį kažkur pamečiau. Ak, koks skirtumas, man dabar tai nė motais. Neketinu ieškoti kiekvieno pamesto ginklo.
-Vienintelis? – mergina, kuri stovėjo nugara į mane, prunkštelėjo. Prieš ją stovėjo pati Kora ir ji ją pervėrė smerkiamu žvilgsniu. – Koks dar bebaimis? Tikriausiai jis čia turi daugiausiai baimių nei kas kitas, - po tokių merginos žodžių, kurie man neitin patiko, išgirdau vaikinų prunkštelėjimus. – Manau, jis pakankamai kvailas, jog taip pasivadino, - nepažįstamoji susinėrė rankas ant krūtinės.
Stovėjau tiesiai jai už nugaros ir kvėpavau jai į kaklą. Mano veidas buvo surauktas. Dar to betrūko, kad kažkokie įsibrovėliai man drąskytų akis. Ji už tai atsiims.
-Klausyk, gal geriau tu patylėk, - patarė jai Kora ir su baime pažvelgė į mane.
Mergina atsisuko ir aš pamačiau, kaip iš pieno plaukusį veidelį. Jaunos, ryškiai žydros ir nepatyrusios akys, lygi ir, regis, švelni veido oda, visiškai tiesi nosis ir kiek putlios lūpos bei juodi, šiek tiek susitaršę plaukai.
Apžiūrėjusi mane, ji aiktelėjo.
-Kas tu? - paklausė, vos vos praverdama lūpas.
Visi tylėjo ir su nekantrumu laukė, ką aš darysiu su šia mergiote. Mano žmonės laukė, kol išspirsiu ją pro duris, ką paprastai padarau su įžuliais įsibrovėliais.
-Čia aš turėčiau to tavęs klausti, - ramiai atsakiau ir tvirčiau suėmiau ginklą, tačiau laikiau jį prie savo klubo. Kita ranka buvo sugniaužta į kūmštį.
-Tu? Kas manai esąs? - paklausė ji, bet jos skruostus išmušė raudonis.
Ironiškai išsišiepiau.
-Mergatie, aš tau tuoj pat galiu parodyti, kas nutinka su tokiais kaip tu, - pasakiau ir įsidėjau ginklą į dėklą. Pasilenkęs paėmiau ją už kojų ir persimečiau per petį. Tada nusinešiau ją prie tarpeklio, kuriame plika praraja. Niekas nedrįsta eiti į šią vietą. Pastačiau šią išsišokėlę ant uolos atbrailos, bet laikiau ją už kaklo, kita ranka užlaučiau jos abi rankas jai už nugaros.
Kvėpavau jai į skruostą ir įdėmiai žiūrėjau į jos akis. Mano žmonės sekė mums iš paskos ir dabar jie ne tik su nuostaba viską stebėjo, bet ir su baime.
-Matai? Ten apačioj praraja. Arba tu krisi visą amžinybę, arba išsitaškyti ant akmenų, - pasakiau jai tyliai į ausį. – Ten yra ne vienas toks kaip tu. Tad jeigu nenori mirti, geriau jau man akių nedrąskyk. Aš esu šios vietos šeimininkas ir jie visi manęs klauso, nes nė vienas nenori mirti. Ar aišku?
-Štai šioje vietoje tu labai klysti, - dusliai pašnibždėjo ji. - Aš nebijau mirti, visvien nėra dėl ko gyventi. Nagi, numesk, - iškošė pro sukastus dantis, nenuleisdama žvilgsnio nuo manęs, tačiau ji galėjo į mane žiūrėti tik akies krašteliu.
Kurį laiką žiūrėjau į ją nesuprasdamas, kodėl ji taip reaguoja. Kiekvienas, kurį laikiau ant šios atbrailos, maldavo mano pasigailėjimo. Ne visi išmaldavo. Ten daugybė palaidotų kūnų.
Tačiau ši mergina... Ji buvo kitokia. Kažkuo kitokia ir kažkas man neleido jos paprastai numesti. Atitraukęs nuo atbrailos, prispaudžiau ją prie uolos ir prirėmiau visu kūnu. Mūsų veidai ir kūnai buvo tik per colį vienas nuo kito.
-Kas tu? – paklausiau tyliai. Žiūrėjau į jos tamsiai mėlynas akis ir bandžiau įžvelgti kokią nors klastą. Dabar pradėjau įtarinėti, ar tik ji nebus mūsų priešų samdinė. Tačiau jos veide nepastebėjau nieko, kas man keltų įtarimą. Nekaltas ir nepatyręs žvilgsnis bylojo ne tik tai, kad ši mergina mažai gyvenimo mačiusi, bet įžvelgčiau dar ir tai, kad ji sukrėsta, pasimetusi ir nežinanti, kur pateko. – Kas tave čia atvedė? Iš kur tu atvykai? – pakeičiau savo klausimus. Nesvarbu, kas ji, nesvarbu, koks jos vardas. Man labiau rūpėjo faktas, kaip ji mus surado.
-Nesvarbu. Kur čia išėjimas? Aš išeisiu... – pareiškė ji ir pamėgino mane pastumti, tačiau jos bandymas nuėjo šuniui ant uodegos. Aš nepajudėjau nė iš vietos. Ji fiziškai silpna. Per daug silpna.
-Ne, mažute, tu niekur neisi iš čia, - pasakiau. – Neisi iš čia tol, kol neatsakysi į mano klausimus, tad jau dabar gali pradėti kalbėti.
-Aš neprivalau atsakinėti į tavo sumautus klausimus, o dabar atšok, - surėkė ji ir šiaip ne taip atstūmė mane nuo savęs. Tačiau aš greitai ją vėl sučiupau, atsukdamas veidu į olą.
Atrėmiau jos veidą į šaltą olos sieną, tuo pat metu vėl užlauždamas jos rankas už nugaros ir paragindamas savo žmones greitai duoti man antrankius.
Antrankiams atsidūrus mano rankose, greitai surakinau merginos rankas jai už nugaros, tačiau vis dar buvau prigludęs savo kūnu prie josios. Jaučiau jos riestą užpakaliuką prigludusį man prie šlaunų ir giliai įkvėpęs, atsidusau.
Vis dar laikydamas jos antrankiais surakintas rankas, kita ranka išsiėmiau ginklą iš dėklo ir atrėmiau pistoleto tūbelę jai į smilkinį, tuo pat metu užtaisydamas šovinius.
-Leisk tau priminti, kad čia tik aš įsakinėju. Ir kas čia patenka, praranda galią vadovauti. Tad kalbėk, - surikau.
-Ak, kam tas ginklas? Jei norėtum, kad būčiau nebegyva, tiesiog būtum mane numetęs nuo olos, ar ne taip, Bebaimi? – mano pravardę ji ištarė skiemenimis, tačiau nepraleidau pro ausis pašaipios gaidelės.
-Aš norėčiau su tavimi gražiuoju susitarti, bet kaip matau, tu gražiuoju nesupranti. Tad manau, tau bus į naudą 48 valandų trukmės pasėdėjimas vienutėje, kurią mes naudojame tik tokiais ypatingais atvejais, kaip šis. Dvi paras negausi nei vandens, nei valgyti. Aplankysiu tave po dviejų dienų. Jeigu ir tada nesusitarsime gražiai, nuspręsiu, ką su tavimi daryti, - pasakiau ir atitraukęs ją nuo olos, ėmiau vestis į išsišokėliams skirtas patalpas.
Visi tylėdami sekė mums iš paskos, tačiau aš sustojau vidury kelio ir atsisukau į juos.
-O ko jūs čia iš paskos kaip šunys? Gržįkite prie darbo arba ir jums bus riesta, - įsakiau ir pradėjau žingsniuoti pirmyn, tačiau buvau ištempęs ausis. Už kelių minučių niekas nebesekė mums iš paskos, nes girdėjau tik savo ir nepažįstamos merginos žingsnius.