Rašyk
Eilės (72102)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Sodybą radau nepaaiškinamai lengvai, nors neturėjau nei adreso, nei plano. Jokie žemėlapiai, jokios navigacijos negalėjo manęs ten nuvesti. Tokios vietos randamos kitaip, jos neturi adresų, jų geografijos negalėtum nupasakoti tam, kuris nėra ten buvęs. Vedė tik juslė. Už plataus prabėgusių metų slėnio užuodžiau paliktą vaikystę. Net nemąsčiau, neklausiau savęs, kur taikausi, kur ši mano kelionė turės pasibaigti. Stengiausi net negalvoti blaiviai. Raminausi, kad geresnės išeities nėra, bet vis dėlto mėginau kažkaip, kažkokiu būdu pateisinti tai, ką padariau. Ak, ar čia tikrai pagrobimas? Ar viskas taip – taip paprasta? Tai, kas anksčiau kėlė daugybę jausmų, jau įvyko, vien tik mano jėgom, net be pasiruošimo.

    Temo. Bet aš jau žinojau kelią. Negalėjau suklysti – per pilkus laukus priešais mane tarytum žemėlapyje nubrėžta linija driekėsi ilga topolių alėja. Niekada nebuvau čia pėsčiomis ėjusi, tačiau net neįvykusi kelionė buvo įsirėžusi atminty: iš važiavimo automobiliu vaikystėje, o gal tik iš pasakojimų, kurie tebegyveno manyje lyg ryškūs filmai – gal močiutės, gal mamos.
    Močiutė dirbdavo parduotuvėje, visai netoliese. Rasdavome ją ten kaskart, kai atkeliaudavome į kaimą. Iki šiol pamenu, matau, užuodžiu, savo oda jaučiu: skubus apkabinimas, mėtinis ledinuko saldumas, o tada – kelionė tėčio mašina pro laukus, iki topolių, ir galiausiai – tarp pilkšvų kamienų lyg strėlė tiesiai į kiemą.
    Tolėliau juoduodavo bauginanti gilaus prūdo akis. Grįžteliu – ar jis vis dar ten? Dabar neįžiūriu vandens, gal tamsa, gal atstumas, o gal tik mano pasąmoningas nenoras. Niūrus prisiminimas, norėčiau, kad jo nebūtų.
    Močiutė nuolat būdavo užsiėmusi ir vėlai grįždavo namo. Net tada, kai ją aplankydavome. Ne, ji niekada nevėluodavo, ji tik pareidavo vėlai. Taip buvo ilgą laiką, galbūt nuo karo, kai manęs dar nebuvo. Žinau, kad tai tik juokingas mano įsitikinimas, bet manau, kad močiutė tokia tapo tą vakarą, kai kareiviai peršovė koją, ir ji visam gyvenimui liko to pažymėta. Tada ji ir pradėjo skubėti – savaip. Šlubčiodama. Tai buvo lyg karo kraitis.
    Ne, tikriausiai vis dėlto jos skubėjimas prasidėjo dar anksčiau. Nuo mažens ji su šeima keliavo ir kraustėsi iš vietos į vietą. Tokie varguoliai buvo vadinami kumečiais – neturintys nei turto, nei savo pastogės, todėl priversti bastytis po pasaulį ir jaustis benamiais, o gal priešingai – jausti, kad jų namai visur. Močiutės istorija man įrodė, kad laimė visų pirma priklauso nuo mūsų vidaus.

    Pastypčiojusi po kiemą grįžtu prie berniuko. Regis, akimirką buvau pamiršusi, kad atėjau ne viena. Jis stovi nejudėdamas, lyg nebylys apatiškai nuleidęs rankas, drabužiai pilki, kūnas po jais lyg negyvas. O gal tik tamsa? Tik nuovargis.
    Matau, kad namas irgi negyvas, tuščias. Ir kam aš čia atėjau, juk niekas neįleis?
    Pasilypėjusi laiptais palenkiu rankeną ir stumteliu. Netikėtai durys prunkštaudamos pasiduoda. Tamsa tvoksteli į veidą. Visu kūnu pajuntu, kad baugu.
    Vėl prisimenu sapną. Kiek sykių klausinėjau mamos, siekdama įsitikinti, ar tai buvo tik susapnuota. Jausmas išliko toks stiprus, tarytum viską patyriau, išgyvenau keturgubai: naktį ilgai blaškiausi, šnibždėjau, kad bijau, bet karvė nesitraukė, stovėjo tamsoje, ant slenksčio ir bruko savo didžiulę galvą į kambarį. Mama ramino, glostė mano karščiuojančią kaktą, guodė. Nežinau, kodėl negalėjo uždaryti durų ar tos karvės nuvaryti. Kodėl ji ten turėjo stovėti – nežinau. Turbūt sapne tiesiog negalėjo būti kitaip. Sapnai tampa nebebaisūs būtent tą akimirką, kai suvokiame, kad sapnuojame. O man vis dar baisu, nes aš tikiu, kad nesapnavau.
    Dūsdama iš baimės įžengiu į ilgą koridorių. Vaikas ramiai seka mano ranką, nė ženklo, kad bijo. Dešinėje boluoja plačios virtuvės durys. Irgi girgžda. Nusileisdama cvankteli durų sklastis, o aš jau stoviu vidury patalpos ir alsuoju į tamsą. Berniukas šalia, nepasileidžia, o gal ne – tai aš sugniaužusi laikau jo rankelę.
    Už aukšto slenksčio dar vienas kambarys. Instinktyviai užčiuopiu jungiklį šalia staktos, spaudinėju, mygtukas spragsi, bet šviesa neįsižiebia. Gal taip net geriau. Lyg įgudęs seklys, nors ir virpėdama iš baimės, apčiupinėju baldus. Viena čia nieku gyvu nebūčiau drįsusi įžengti; tas vaikas, svetimas vaikas, mane gelbėja.

    Prie krosnies įžvelgiau suolą. Patryniau delnu paviršių – lyg šluostyčiau dulkes, lyg tikrinčiau, ar tikras. Nusivilkau ir patiesiau megztinį, padėjau berniukui atsigulti, o tada ėmiau dairytis, kuo užkloti. Neradau nei drabužių, nei pledo, net mažytės medžiagos skiautelės, tik popierių kalnus. Juk laikraščiu miegančio neužklosi. Be to, tų popierių ir knygų liesti negalima – tai mokinių – sakydavo mokytojas, dėdė Martynas.
    Vakarais, jei močiutė man paklodavo lovą bibliotekoje, paslapčia susirasdavau kelias knygeles ir vartydavau, dar net skaityti nemokėdavau, tik švebeldžiuodavau zulindama puslapius pirštu: „s-ssa-sauu-ullu-tttt-ttt-ėėėėėėė“. Kai pradėjau lankyti pirmą kląsę, visi mokėsi skaityti iš „Vyturėlio“, bet namuose pas dėdę Martyną, Margininkų mokyklos mokytoją, ten, kur gerokai anksčiau įsikaliau į galvą pirmąsias raides, vartydavau „Saulutę“. Pamenu kietą, žalią knygos viršelį, pamenu kaimiškai kvepiančią antklodę, po kuria slėpdavau ir knygą, ir nosį nuo visų pavojų: griežto dėdės žvilgsnio, vėsumos, musių, tamsos, sapnų.
    Pageltęs, atšerpetojęs kaimo kvapas. Pirštų galiukais čiupinėju popierių kalnus. Keistas baimės ir palaimos spindesys krūtinėje. Aš grįžau. Užuodžiu – tuštuma ir pilnatvė. Ar tai jau pabaiga, ar tai gali būti pabaiga? Įkvepiu, ieškodama tikro atsakymo, bet jis tas pat – pilnatvė prakiurdo tuštumą.

    Berniukas gulėjo veidu įsikniaubęs į glėbį, Bet neatrodė, kad jis bando apsisaugoti ar pasislėpti. Keista tyla viešpatavo jame. Galbūt pavydime ramumos tiems, kurie turėtų kovoti daugiau už mus pačius.
    Per miegus kilstelėjo galvą, ištiesė dilbius, vėl susirietė ir priglaudė rankytes – dabar jau prie krūtinės. Kodėl aš taip negaliu? Tik bandau išsivaduoti iš savo baimių kitų pagalba – brolio, mamos, močiutės. Ir tada įsivarau dar daugiau siaubingų įsitikinimų. Ne, aš nebebijau nei Simono, nei tų, kurie ieškos manęs ar vaiko.
    Mano gyvenimas jau anapus, pasibaigęs.
    Iki šiol tebesergu „naktinės karvės liga“. Taip ir nesupratau, ar tai kada nors įvyko, ar tik nuplaukė pasroviui mano pasąmonėje. Galų gale – ar tai turi kokią reikšmę – viskas, kas paliečia mūsų sąmonę, yra tiek pat tikra, nesvarbu, ar įvykę, ar sufantazuota.
    Vaikas persivertė ir susirietė skersai suolo.
    Galų gale dingtelėjo, kad net jo vardo nebežinau. Kuo toliau, tuo labiau jis panašėjo iš apkalbėto personažo į žmogų, kurį reikia pažinti, suprasti, priimti. Ar aš tai sugebėsiu? Kiek pažinau savo Emilę? Kas sužinos, ką ji jautė paskutinį vakarą. Baimę? Jaučiu, kaip stingdantis šiurpas nubėga kūnu. O gal ji melavo – kas sužinos?
    Juk privalau pažinti, nepakanka tikėjimo, kas teisus. Galų gale supratau, kad teisiųjų nėra – yra tik tie, kuriais patikėjome, kuriais norime tikėti. O kiti?
    Visi kiti esame mes patys.
    Tikėti savimi nėra paprasta.
2015-08-06 05:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-15 14:56
sesė_mėta
Gražiai parašyta, persiduoda tikrai ta tamsi nuotaika, bet kažkaip kaip iš tamstelės tai ir daugiau norėtųsi.
Pirma pastraip man nelabai. Kažkaip nesuskamba, kažkokia perkrauta.  Antra , pavyzdžiui, labiau užkabina skaityti toliau. Nors šiaip viskas gal geriau suskambėtų kitų dalių kontekste.
Ta susaptuota karvė primena vieną filmą iš skanoramos :) - ten irgi buvo, rodos, kad vaikas matė karves kambariuose, o tėvai ne
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-17 08:31
Aurimaz
Košmarą susapnavai ir nežinojai, kodėl jis buvo baisus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 11:09
Juozas Staputis
Puikiai išdėstytos mintys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 10:23
Erla
Ištrauka su menininiu užtaisu.
Graudoka.
Pardon, ilgesniam komentarui nebeturiu laiko.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 09:16
Nie cas
Sąmonė ir jos užkulisiai įvardyti Pasąmone - du mus visus kankinantys reiškiniai. Neretai nesugebame atskirti vieno nuo kito. Ar tai yra svarbu. Pasirodo taip. Žmogus visą laiką bando išsiaiškinti kur tiesa, o kur melas. Tai, ką patyrėme nors kartą gyvenime, išlieka atmintyve, nugula į asociatyvenės atminties stalčius, kuriuos ateityje gali atverti tavo palikuonys, o dar didesnė tikimybė, kad jų turiniu pasinaudos vaikaičiai.
Grįžimas į savo praeitį, nors ir mielą, nėra malonus, klaidžioji tamsoje, ištiestomis rankomis, lieti seniai žinomus daiktus, uodi įprastus kvapus, bet vis tiek jauti baimę. Kodėl, nes bijai, kad iš už kampo gali išnirti didžiulė karvės galva, nesvarbu ar ji buvo susapnuota,ar tikrai matyta.
Praeitis lygiai kaip sapnas, neverta aiškintis kuris iš jų priklauso realybei. Kiekviena diena baigiasi kita laiko dimensija.
Žmogus niekaip nesugeba suvokti, kad nereikia kurti jokių nerealių fantastinių trilerių, jis nuolatos gyvena kelių dimensijų erdvėje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą