Klejos

Ko suprasti daugiau negali,
laikas tyliai pavargęs užklosto,
tik lašai dar kaip uogos keli
tau prisirpsta ant degančio skruosto.

Čia nėra nei manęs, nei tavęs,
dangūs lietų už lango išpylė,
toj drėgmėj išsigandę užges
mūsų žingsniai, sudužę į tylą.

Ši naktis tarsi upė gili
padalina mus vėtroms ir vėjams,
supas medžiai už lango žali,
vienas kito glėby neturėję.

Vien tik mintys dar blaškos kely,
lyg iš niekur į audrą išėję,
nei nurimt, nei nuščiūti gali,
tartum būtum tu medis ar vėjas.