Bebaimis. 10 skyrius

-Ne. Nebūtinai tai galiu būti aš, - tai pasakiusi, mergina susiraukė. Tikriausiai ji troško būti ta gražuole, kurią aš mylėčiau. Tačiau ji to nesulauks. – Tai gali būti bet kuri iš čia esančių. Juk čia daug gražių merginų.
-Nė viena manęs nedomina. – Atšoviau jai ir ji tik dar labiau susiraukė.
-Tai kodėl su manimi miegi?
-Kiekvienam reikia sekso, - gūžtelėjau pečiais lyg niekur nieko.
-Bet kodėl neleidi sau mylėti ko nors taip, kad dėl to žmogaus galėtum padaryti bet ką? – Kora ir toliau klausinėjo. O aš vis labiau siutau, bet gerai nežinojau, kodėl leidžiu jai manęs klausinėti visokių niekų.
Tikriausiai ji bandė išprovokuoti mane, kad arba pasakyčiau, jog ji deda viltis į mane neveltui, ir kad mes galėtume pabandyti, kad mes būtume pora, arba griebčiausi ginklo. Greičiausia, i tai bus tik antras variantas, todėl nejučia ėmiau dairytis ginklo. Bet pamaniau, kad neverta. Kas man iš to, jeigu visą gyvenimą griebsiuosi vien tik ginklo? Turiu išmokti pasitikėti žmonėmis.
-Aš jau mylėjau, - nejučia prasitariau. – Mylėjau taip stipriai, taip karštai, kad net skaudėjo. Degino iš vidaus. Dėl Jos galėjau padaryti viską. Bet jai to nereikėjo. Ji tik apsimetinėjo. Žaidė manimi, žaidė mano jausmais. Aš buvau jai atsidavęs visa savo esybe, o ji pasinaudojusi mano silpnumu, tik pasityčiojo iš to, įskaudino, sutrypė mano sielą, sudrąskė mano širdį ir išėjo taip, kad net ir po to jaučiausi apgailėtinai, - baigęs kalbėti suvokiau, kad pasakiau per daug ir norėjau atsiimti savo žodžius ar paneigti tai, ką sakiau, tačiau tam jau buvo per vėlu.
-O, - aikltelėjo Kora. - kaip jautiesi dabar, kai tai prisimeni? – tyliai paklausė ji ir uždėjusi ranką ant mano nugaros, paglostė.
-Dabar man tai neberūpi. Neverta pamilti. Neverta mylėti kažką. Nes tas žmogus vis tiek kada nors tave įskaudins ir paliks, o tu liksi visiškai beviltiškas ir niekam nereikalingas su savo širdgėla, - po mano tokių žodžių, Kora daugiau nieko nebesakė. Tikriausiai jai pristigo žodžių. O aš taip pat tylėjau. Nenorėjau su ja kalbėti tokiomis temomis. Nenorėjau išvis apie tai kalbėtis su niekuo.
~
Anksti rytą pabudęs šalia savęs Koros neberadau, o iš lovos mane išvertė Kevinas. Greitai susiruošiau ir mudu išėjome parvežti ginklų.
-Atgal vairuošiu aš, - pasakiau Kevinui, kai jau pakrovėm į sunkvežimį paskutines dėžes su ginklais ir sprogmenimis, ir užtrenkiau užpakalines furgono dureles.
Mačiau kaip Kevinas susiraukė, nors ir nesiginčijo su manimi. Jis nemėgo, kai jam yra vadovaujama, tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Privalėjo manęs klausyti, kaip ir visi gyvenantys mano urvuose.
Kai įsėdom į automobilį, užsisegėm saugos diržus ir pajudėjom iš vietos.
Aplinkui buvo pernelyg tylu. Gatvėse nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus, todėl pasijutau kiek keistai. Trumpai žvilgtelėjau į Keviną, o jis į mane. Ir kai akimis grįžau prie kelio, prieš mus jau stovėjo lengvoji mašina. Šalia jos prie atidarytų durelių stovėjo būrelis juodai apsirengusių ginkluotų žmogystų. Kaip mat supratau, kas vyksta ir tikrai neplanavau sustoti. Greitai pasukau vairą kairėn ir pakeičiau pavarą. Padangoms žviegiant, apsisukau šimto aštuonesdešimties laipsnių kampu ir kaip mat šoviau atgal, nepamiršdamas stebėti pro priekinį automobilio veidrodėlį, kas vyksta mums už nugarų. Išgirdau kaip kelios kulkos atsimuša į plieninio automobilio paviršių. Jeigu mano gražusis sunkvežimis susibraižys, jie už tai sumokės savo gyvybėmis.