Devyniasdešimtųjų viduryje Pervalkoje viename „Nemuno“ poilsio namų kambaryje su tualetu ir vonia pasigirdo mergaitės balsas.
- Tėti, tėti...
Tėtis, jau pažaidęs bilijardą su nepažįstamais vyrais, svarstė, kaip jam likti kambaryje dviese su žmona ir pasimylėti.
- Tėti, aš radau naują planetą – išdidžiai priėjo aštuonmetė mergaitė su 1989 m. leidimo knyga „Mokslas ir Visata“. Ji atsivertė žvaigždėlapį ir bakstelėjo pirštu į juodą vietą šalia žvaigždžių:
- Va.
Tėtis pliaukštelėjo jai per ausį:
- Neišsigalvok, kvaiša.
Mergaitė padėjo knygą ant staliuko ir išbėgo iš kambario. Toli toli (labai toli) nuo Žemės, kaip tik toje vietoje, kur mergaitė bakstelėjo pirštu, sukosi Ivroko planeta. Kaip tik tą akimirką, kai mergaitė bakstelėjo pirštu į žvaigždėlapį, Ivroke gimė du berniukai ir viena mergaitė, kurią pavadino Artag. Ivrokiečių gimimų skaičius - panašus į žemiečių. Vienas berniukas po kelių savaičių mirė nuo oombozės, nes buvo gimęs nepalankiame Ivroko regione.
Po dvidešimties metų, kuomet Žemėje nedidelė populiacijos dalis aptarinėjo įvykius Ukrainoje, Ivroke Artag tupėjo ant didelio kubo, pakibusio septyniasdešimties metrų aukštyje. Namai Ivroke buvo kubo formos ir kabėjo septyniasdešimties metrų aukštyje. Kubų viduje ivrokiečiai įdiegdavo kubo valdymo sistemą, kuriančią interjerą. Virtuvė, svetainė, povandeninis laivas. Ivrokiečiams užtekdavo pasakyti, ko nori, ir kubo valdymo sistema atkartodavo tai vidine kubo apdaila. Išorėje ivrokiečių būstai atrodė panašiai – nedidelis septyniasdešimt metrų aukščio liftas baigdavosi kubu. Kubų kolonijos stūksojo po violetiniu dangumi, aplink dūzgė oromobiliai, o kolonijų apačiose pūpsojo sandėliukai. Violetinė spalva ivrokiečiams kėlė kitas asociacijas nei lietuviams.
Artag bijojo aukščio. Artag norėjo tą baimę įveikti. Tačiau šį kartą jai nepavyko. Ji atsargiai įšliaužė pro liuką į kubo vidų. Mergina saugiai nusileido liftu ir paliko pastatą, kaip kažkada Žemėje padarė Elvis. Nukabinusi nosį Artag kėblino gatve. Kuomet pakėlė akis, prieš jos nosį išdygo užrašas „Klonavimas 50 proc. nuolaida“. Jis kabėjo ant įėjimo į rūsį. Mergina pamąstė sekundę ir ryžtingai įėjo.
Artag, nusivaliusi lengvą voratinklį nuo veido, pamatė daugybę užrašų. „Klonavimas - būk pranašesnis. “ „Čia klonuoti geriausia. “ „Geriausia, ką turime - klonavimas. “ „Klonavimas - mylintiems gyvenimą. “ „Klonavimas – lengviau pasiekti tikslą. “ „Klonavimas – Jūsų pergalių įkvėpimas. “ Keturiolikos žemiškų kvadratų dydžio patalpos gale stovėjo stalas. Už stalo sėdėjo vyriškis didele galva. Iš rūsio gilumos, kažkur už metalinių durų, sklido tylus krebždėjimas.
- Laba diena. Jūs klonuojate? – paklausė mergina.
- Klonuojame, - linktelėjo vyriškis ir pakrapštė nosį.
- Anksčiau buvo labai populiaru, - nusišypsojo Artag.
- Anksčiau buvo geriau... Aš irgi klonas... – ilgesingai nutęsė didžiagalvis vyriškis ir tuoj pat pasitaisė: - Dabar irgi turime daug klientų. Tai madingas reikalas.
Artag nepatikliai apsižvalgė. Nepanašu, kad ivrokiečiai būtų lankę šį rūsį.
- O kur jūsų šeimininkas? – pasiteiravo ji.
- Niekas nežino. – pyktelėjo klonas. – Mane sukūrė protingesnį už jį.
- Žinote, man reikia drąsesnio klono už mane, - pasakė Artag.
- Jokių bėdų, - atsakė didžiagalvis ir dar kartą pakrapštė nosį. Kažką iš jos išsitraukęs ir įdėmiai apžiūrinėdamas, pridūrė: - Mažesnė amygdala, didesni akumbenai smegenyse viską pataiso. Man reikia jūsų kraujo ir truputį laiko.
Po pusvalandžio Artag išvydo prieš save merginą.
- Bėgam ant stogo, - paėmė už rankos savo kloną mergina ir netrukus jos buvo ant stogo, septyniasdešimties metrų aukštyje. Klonuota Artag nusižiovavo: - Na ir ką?
- Aš bijau, - tyliai sušnabždėjo Artag.
- Durnė, - atsakė Artag antroji ir atsisėdo ant kubo krašto. – Kažkokioje planetoje, kažkokiame dešimtmetyje buvo blusų cirkas. Vienintelė bėda ruošiant blusas cirkui būdavo ta, jog jos gali iššokti labai aukštai.
- Na, ne taip jau ir aukštai, tik aštuoniolika centimetrų. – suabejojo Artag.
- Patylėk, aš bandau tave kažko išmokyti, - pasakė Artag klonė. – Blusos iššokdavo labai aukštai. Tam, kad jos aukštai nešokinėtų, savaitei blusas palikdavo uždarytame stiklainiuke. Stiklainiuke jos šokdavo aukštyn ir atsimušdavo į dangtelį. Išleidus jas, jos nebešokdavo aukščiau nei stiklainiuko dangtelis, nors dangtelio nebūdavo. Taip jos būdavo dresuojamos.
Drąsioji Artag antrininkė atsistojo kregždute ant kubo krašto:
- Ši istorija atskleidžia, jog mes dažnai save apribojame, o iš tiesų viskas, visiškai viskas yra...
Tuo metu, kai Žemėje Izraelis ir Palestina pasirašė eilines paliaubas, Ivroke paslydusi Artag klonė nuvožė nuo kubo. Tarp kubų aidėjo žodis „įmanoma“.
Tikroji Artag lengviau atsiduso ir nubėgo atgal į klonavimo rūsį. Jeigu kažkas nepavyksta, reikia viską daryti atvirkščiai.
- Laba diena, man reikia kiek bailesnio už mane klono, - greitakalbe išbėrė Artag. Didžiagalvis klonas nužvelgė merginą nuo kojų iki galvos ir sučepsėjo.
- Didesnė amygdala, jokių ryšių su frontaline smegenų dalimi, - pasakė jis ir nusižiovavęs pridūrė: – Man reikia jūsų kraujo.
Po pusvalandžio Artag išvydo prieš save merginą.
- Aš labai atsiprašau, - pradėjo Artag trečioji. – Aš norėčiau prisistatyti, tik labai atsiprašau už jūsų sugaištą laiką, kol klausysite, nes suprantu, jog sugaišite laiko, o galbūt ir nelabai bus įdomu, nes nedaug ką aš turiu pasakyti, be to šneku nelabai rišliai, už ką labai atsiprašau...
- Diena savaime netaps šūdina, reikia pastangų. Eime, - originalas ryžtingai nutraukė bailiosios Artag veblenimus.
- Ji pasakė „šūdina“, - sukikeno bailioji Artag.
- Eime ant stogo. – Pakartojo Artag.
- Ant stogo? – Artag klonės vyzdžiai išsiplėtė ir mergina ėmė siūbuoti. – Mes mirsime, mes mirsime, mes mirsime, mes mirsime.
Didžiagalvis rūsio gyventojas suniurnėjo ir palindo po stalu. Netrukus išlindo su popieriniu maišeliu, pasakęs „kvėpuok į maišelį“, padavė jį Artag trečiajai. Klonė nurimo ir sumurmėjusi „atsiprašau“ nuolankiai nusekė Artag. Netrukus jos buvo ant stogo.
Artag plaukus plaikstė ivrokietiškas vėjas. Artag buvo rami. Mergina net atsistojo ant kubo paviršiaus. Ji jautėsi gelbėtoja. Bailioji mergina prisiplojusi prie įėjimo liuko lingavo ir kvėpavo į popierinį maišelį. Artag žengus keletą žingsnių, klonė pakišo koją. Artag krito ir susigurino nosį. Klonė suniurnėjo „Atsiprašau“. Apimta įniršio Artag pagriebė popierinį maišelį ir klonė nebegalėjo kvėpuoti į jį. Žemėje niekas nemirdavo nuo panikos priepuolių, nors vienas iš simptomų būdavo baimė, jog mirsi. Nebent žmogus patirdavo panikos priepuolį ir turėdavo širdies ligą. Tuomet Žemėje žmonės mirdavo, bet ne dėl panikos priepuolio, o dėl širdies ligų. Ivrokiečiai mirdavo ir panikos priepuolio metu. Tokie jie jau. Po minutės bailioji Artag versija sustigo siaubo iškreiptu veidu, tarytum būtų pamačiusi svetimą, kurių šioje planetoje nebuvo. Artag apėmė baimė.
Nukabinusi sugurintą nosį Artag sugrįžo į klonavimo rūsį.
- Jūs labai protingas, - ji atsiduso sakydama tai didžiagalviui. – Norėčiau žinoti, ką man daryti. Atrodo lyg stumčiau duris ant kurių parašyta „traukti“.
Su lyg tais žodžiais geležinės durys rūsiuko gilumoje pajudėjo.
– Durys, - šūktelėjo klonas.
Durys užsidarė.
- Taip, tos prakeiktos durys, - pakartojo Artag. Mergina nebuvo kvaila, ji buvo sutrikusi. Kitomis aplinkybėmis ji lengvai suprastų, jog geležinės durys rūsiuko gale atidaromos neoriginaliai, lyg Gelažniko parduotuvė Vilniuje, - žodžiu „durys“.
- Durys, – pasakė klonas.
- Durys, - atsiduso Artag.
Pro geležinių durų plyšį prasispraudė vaikinas, stebėtinai panašus į didžiagalvį rūsio valdytoją. Vaikinas mažesne galva.
- Tu kodėl užblokavai mano balsą? - Jis griežtai paklausė didžiagalvio. Pamatęs Artag, sutriko. – Aš... Aš – Pyfoopas.
- Artag, - atsakė mergina.
- Ką čia veiki, Artag? – Pyfoopas nusišypsojo.
Artag papasakojo apie savo aukščio baimę. Pyfoopo antrininkas intensyviai krapštė nosį. Nosis ėmė kraujuoti.
- Ateik į svečius, turiu idėją, - išklausęs pasakė jaunuolis. – O dabar išsiaiškinsiu su šituo.
Klonas susigūžė.
Pakilusi į Pyfoopo kubą Artag išvydo du šiaudinius skėčius ir medinius gultus po jais. Pyfoopo pagamintas Asas de Pato com Laranja Marinada de Floresta puikavosi ant medinio staliuko. Artag jaukiai įsirangė mediniame gulte, kitame įsitaisė Pyfoopas.
- Sakei, turi minčių, kaip man įveikti aukščio baimę? – mergina su viltimi žvelgė į Pyfoopą.
- Pabandome, - atsakė vaikinas. – Permatomos sienos ir lubos.
Kubo sienos ir lubos išskaidrėjo, tarytum išnyko. Liko tik nepermatomas smėlėtas pagrindas po kojomis. Prieš akis atsivėrė Ivroko gyvenvietės vaizdai – iškilę kubai violetinio dangaus fone. Artag užsimerkė ir susigūžė.
- Mes kube, - priminė Pyfoopas ir perbraukė pirštu per savo nosies šnervę. Mergina atmerkė dešinę akį. Atmerkė kairę akį. Po to apsižvalgė.
- Pagaminau tau, - jaunuolis parodė į Asas de Pato com Laranja Marinada de Floresta.
- O, geras, ten man klonas, - Artag parodė į kito kubo stogą. Ant jo matėsi sustingęs merginos siluetas. – O, pažiūrėk, o ten... – Artag užtilo ir smalsiai dairėsi. Po minutės ji tyliai pridūrė: - Man atrodo, čia aš aukščio nebijau. Ačiū tau, Pyfoopai.
Mergina ir vaikinas ilgai mėgavosi vakariene ir dairėsi į dangų. Ten kažkur vienuolikos kilomentrų per sekundę greičiu aplink savo ašį sukosi Žemė.
Tuo metu, kai Ivroko mokesčių inspekcija gavo prašymą panaikinti paskutinį Ivroke verslo liudijimą, skirtą veiklai devyni devyni aštuoni aštuoni vienas vienas (klonavimas), moteris, vaikystėje poilsiavusi „Nemuno“ poilsio namuose, nusipirko loterijos bilietą. O šiaip jai viskas gerai.