herkaus ir giltinės neįtikėtini nuotykiai

Herkus miegojo ant šono vieną ranką pasikišęs po pagalve. Buvo sekmadienis. Jam nereikėjo į darbą, nes iš kapinių priežiūros viršininko išsiprašė savaitę atostogų. Paprastai darbingiausios dienos būna savaitgaliais, kai artimieji susirenka išlydėti arba aplankyti savo velionių giminaičių. Herkus pavargo kasti duobes. Nuo kasimo baisiai skaudėjo nugarą. Vietoje įprastinių septynių valandų miego šiandien leido sau pamiegoti kur kas ilgiau - devynias ir nė nenorėjo budintis. Jo pirmasis atostogų savaitgalis žadėjo būti tiesiog puikus. Jau kam kam, o gi duobkasiams nebūna atostogų. Tai amžinas darbas, kol tik egzistuos žmonija. Grįžus iš atostogų, atrodys, jog nepraėjo nei viena diena, kol jo nebuvo, tad jaudintis dėl įšalusio darbų progreso tikrai nevertėjo. Mirusieji niekur neskuba. Gaila tik, kad viršininką šia tema teko įtikinėti kur kas ilgiau negu įsivaizdavo. Laimei, po ilgų debatų, kas priklauso ir kas nepriklauso Herkui pagal įstatymus, viršininkas nusileido ir pasirašė po jo atostogų prašymu.

Herkus gulėjo ant šono ir tyliai knarkė. Tai galėjo būti tobula savaitgalio pradžia, kai leidi sau miegoti, kiek įmanoma ilgiau, bet poilsį netikėtai sudrumstė keistas garsas. Herkus gyveno antrame šešiolikos aukštų namo aukšte viename iš Darbiškių miegamųjų rajonų. Jam niekad nereikėdavo kviesti lifto, tačiau viršutiniai kaimynai be lifto tiesiog būtų žuvę. Tą rytą Herkus paliko atidarytą miegamojo langą - buvo pats vasaros įkarštis, tad be oro ir vakaro vėsos miegamajame galima buvo užtrokšti. Momentinis riksmas kažkur už lango, tuomet duslus smūgis žemiau. Kurį laiką - keista tyla. Po kelių minučių Herkaus mieguose paskendusią klausą išjudino žmonių riksmai. Galėjai girdėti balsus aimanuojančius gatvėje. „Kas nutiko?! Kas jis toks?! „ ir „O ne... Kodėl jis nušoko?!!! „ Et, pagalvojo Herkus, dar vienas idiotas. Jau trečias per šiuos metus. Namas traukte traukė visokius prietrankas savižudžius. Galbūt reiktų persikraustyti, versdamasis ant kito šono mintyse jau nebe pirmą kartą svarstė alternatyvas Herkus. Gal tai kokia nors blogąja prasme ypatinga vieta? Šis namas. Galbūt jis turi kokių nors blogos energetikos arba magnetinės anomalijos pėdsakų, kaip kad tos vietos, kuriose nusižudo daugybė paukščių? Velnias... Reikia eiti pažiūrėti, kas gi ten nutiko. Juk galėjo būti ir žmogžudystė, o tokiu atveju žmogžudys vis dar gali būti šiame name.

Herkus išsivertė iš lovos ir zmobiškais judesiais prisiartino prie atviro lango. Pažvelgė žemyn: apačioje ant nugaros tarp pobalkoninių krūmokšnių gulėjo vyras languota pižama. Nuo palangės pakėlė sustumtą cigaretę, ištiesino ir prisidegė standartiniu raudonu žiebtuvėliu. Ką gi, už kelių arba keliolikos minučių (priklausomai nuo nuotaikos) turėtų pasirodyti policija ir greitoji, jei jie dar galės kuo padėti. Atrodo, šis ponas jau niekur nebeskuba. Mirusieji neturi tiek daug teisių ir laisvių, kiek gyvieji. Žinoma, greitoji privalo važiuoti. Kas žino, gal auka tik apalpo iš skausmo, gal vis dar kvėpuoja, bet devyniais iš dešimties atvejų tai būna greita mirtis. Herkus įsispyrė į šlepetes ir eidamas pro virtuvę pagriebė puodelį šaltos kavos, likusios nuo vakar. Užsivilko leopardinį chalatą ir užsimaukšlino savo mėgiamą nunešiotą „Chicago Bulls“ kepuraitę, kurią turėjo nuo neatmenamų laikų. Kai kasi duobę saulėtą dieną, svarbu neperkaisti galvos, nes rizikuoji tapti nedarbingas mažiausiai kelioms dienoms, o tai būtų tiesiog nepriimtina kapinių viršininkui, kuris mėgdavo skaičiuoti kiekvieną centą ir kiekvieną pertraukos minutę. Lauke buvo vėsu. Naktį šiek tiek palijo. Drėgna žemė tokia minkšta ir puri. Jautėsi ryto gaiva, kuri budino kur kas geriau nei pašvinkusi kava. Herkus apėjo namą, nes jo miegamasis buvo priešingoje pusėje negu laiptinė. Išniręs iš už kampo jis nesugebėjo atitraukti aplinkinių dėmesio net su savo leopardiniu chalatu, „Chicao Bulls“ kepuraite, kuri tapo nemadinga dar praeitame dešimtmetyje bei kavos puodeliu, ant kurio buvo užrašyta „YOLO“ (you live only once). Toks ironiškas užrašas, ypač, šiomis nemaloniomis aplinkybėmis. Herkus pamažu artinosi prie tos vietos, kur pro langą matė ant nugaros krūmų apsuptyje besivoliojantį vyriškį. Stiklinės aukos akys žvelgė į viršų. Aplinkiniai kažkodėl bijojo artintis prie tos vietos, kur ant žemės voliojosi dar visai šiltas kūnas. Keista, pamanė jis, juk paprastai tokiais atvejais žmonės turėtų mėginti padėti ar bent jau patikrinti, ar anas dar kvėpuoja. Matyt, minia padarė išvadą, kad jam jau šakės ir dabar nekantriai trypčioja, kol atvažiuos medikai. Gal tuomet jie prieis arčiau ir galės pasiklausyti, ką šneka policija - juk įdomiausia minioms yra motyvai, drama, aplinkybės: kas jis toks, kodėl nušoko, ar paliko ką po savęs? Jie bijo mirties, bet jiems vis tiek įdomu sužinoti visas detales. 

Herkus buvo pripratęs matyti negyvus žmones. Ne kartą lankėsi morge ir laidojimo namuose. Be tradicinių duobkasio pareigų jam dar tekdavo nuleidinėti karstus. Kažkada matė, kaip jaunas nepatyręs duobkasys susimovė nuleidinėdamas karstą žemyn ir išvertė karsto turinį į duobę. Gėdinga akimirka duobkasio karjeroje, bet puiki patirtis ateityje pasiruošti bet kokiam absurdui. Mirtis negąsdino Herkaus - jis buvo tas pirmasis, kuris prisiartino prie numirėlio ir pritūpęs ėmė apžiūrinėti. Jam nebuvo šlykštu matyti sukežusį pakaušį ar iš ausų ir nosies tekantį kraują. Rankoje mirusysis laikė, kas buvo panašu į atsisveikinimo laišką. Taip, visi jie palieka laiškus po mirties. Banalius, pasikartojančius, niekuo neišsiskiriančius savižudžių atsisveikinimus su tais, kurie galėtų juos atsiminti. Visgi Herkui buvo smalsu, kas jame parašyta. Matydami Herkų prie lavono, aplinkiniai žiopliai įsidrąsino prieiti artyn. Vienas drąsesnis žengė žymiai arčiau negu kiti vis kilnodamas galvą Herkui per petį. Anas mėgino priešintis pagundai perskaityti, kas buvo parašyta ant suglamžytos popieriaus skiautės akmenėjančioje rankoje. Tikėjosi pamatyti dramatišką tekstą, kurio tematika būtų „Sudie, brangus pasauli... „ - eksliuzyvinė idioto transcendencija. Tai tikrai įdomu net jei ir girdėta milijoną kartų, net jei ir banalu. Juk niekad pats neskaitė nei vieno panašaus laiško, bet žinojo, jog tokie dažnai būna randami po mirties. O šis nelaimėlis tiesiog tieste tiesia ranką - štai imk ir perskaityk, ką parašiau tau ir visiems likusiems nevykėliams. Visi mano sielos skausmai vienoje popieriaus skiautėje. Herkus lėtai ištempė popierių iš surakintų pirštų.

- Na, ir ką gi tu čia slepi, nabage... - paseilino pirštą.

Laiške tebuvo vienas sakinys: „Mūsų sąskaitos suvestos“. Laiškas, labai panašu, buvo parašytas ne kokiu pieštuku ar tušinuku, bet krauju. Daugybė metų duobkasybos išmokė Herkų atskirti sukrešusį kraują. Ne kartą teko padėti gabenti aukas į vietinį morgą. Per tam tikrą laiką tampi savotišku kriminalistu, prisižiūri profesionalų dirbant, po kurio laiko nesunkiai gali atspėti mirties priežastis. Jos vis pasikartoja, yra tam tikros tendencijos - avarijos, buitiniai konfliktai, yra vieta ir savižudybėms. Tik jas būna sunkiau atpažinti, nes žmonės kartais sugeba nustebinti savo išradingumu, kaip kad, prieš kelis mėnesius automobilyje nuo anglies monoksido užtroškęs prasiskolinęs verslininkas. Jei ne aplinkybės, kuriomis buvo surastas kūnas, galėtum spėlioti ir spėlioti, bet be rimtesnės medicininės ekspertizės nė velnio nesuprastum. Tai jau profesionalų darbas. Gaila tik, kad su laiškais jie vis netobulėja, tačiau ne šis. Šis buvo kitoks.

- O tu originalas, turiu pasakyt, - prunkštelėjo Herkus. - Nustebinai - maniau, bus verkšlenimai, o čia kažkokios šarados.

Laišką laikančią Herkaus ranką nejučiom sugriebė kelioms sekundėms atsigavęs lavonas.

- T-t-t-t... Būtinai... Jam pasakyt... Reikia... JAM pasakyt... T-t-t-turiu JAM pasakyt!.. - pusbalsiu lemeno paklaikusias akis į Herkų įsmeigęs nusibaigiantis kaimynas.

Anas atatupstas atšoko nuo savižudžio mėgindamas išsivaduoti iš pneumatinių žnyplių stiprumo įsikabinimo.

- Po galais, tu dar gyvas! - išpūtė akis visko matęs duobkasys.

Tai pastebėjusi žioplių minia sunerimo:

- Tas žmogus vis dar gyvas! Ei! Eeeei! Kvieskit greitąją! - rėkavo keletas pasikartojančių balsų.

Herkus nujautė, kad tai - paskutiniai kaimyno gargaliavimai, beviltiški kliedesiai prieš susitinkant su kūrėju. Gerbdamas senkantį mirštančiojo laiko likutį, prišliaužė prie aukos ir palinko prie kraujyje skęstančios burnos, kad geriau girdėtų, ką anas vapa:

- Ką pasakyt turi? Kam? Kalbėk, nes tuoj atsijungsi. Jei nori kažką perduot, gali sakyt man, tik paskubėk - tau, panašu, nedaug beliko, - Herkus stengėsi būti atviras, žinodamas, jog tokius kritimus retai kas išgyvena, bet mintyse svarstė, kas būtų, jei savižudis vis tik išgyventų.

- P-p-p-privalai pasakyt jam... Viskas baigta! Mes atsiskaitę... Po velnių... MES jau atsiskaitėm! - savižudis languotu chalatu ūmai atlyžo, jo akys pagaliau sugrįžo į pirminę poziciją.
- Po velnių... - tyliai nusikeikė Herkus. - Taip ir nepasakei man, ką norėjai ir kam perduot.

Duobkasys suprato, jog turės padėti laišką atgal į vietą, kol neatvažiavo policija. Taip geriau - mažiau klausimų, mažiau aiškintis policijai. Jo parodymai mažai ką keičia. Svarbu tik, kad nieko neįtartų. Aplink juk pilna žmonių. Kažkas būtinai pasakys, kad buvo paskutinis, kuris šnekėjo su mirusiuoju. Įdomu, ką gi reiškia tie žodžiai ant popieriaus: „Mūsų sąskaitos suvestos“? Apsidairęs aplink, Herkus atsistojo ir grįžo į žioplių minią, kuri pamažu apsupo lavoną. Keli pastojo kelią namo beketinančiam eiti duobkasiui:

- Ei, tu! - uždėjo ranką ant peties ūsuotas vyriškis su treninginėmis kelnėmis. - Ką tas suskis tau sakė?
- Nežinau, - atšovė Herkus. - Jis mažai tekalbėjo.
- Kaip tai 'mažai'? Ei, nemeluok! Matėm, kaip su juo kažką bazarinai. Na gi! Pasakyk ir mums!
- Nieko. Verkė mamos, - įsmeigė abejingą žvilgsnį į savo ūsuotą kaimyną Herkus.
- Ei! Kodėl nesakai, kas yra? Gal tu ji ir išstūmei pro langą, a? - įtariai kamantinėjo toliau.
- Eik pats jo paklausk, jei taip nori sužinot, - nusistūmė ranką nuo peties Herkus.
- Taip taip, mes apie tave papasakosim mentams, kai atvažiuos - galėsi jiems papasakot, jei mums negali, - pašaipiai Herkui įkandin nusijuokė ūsuočiaus draugelis, kuris iki tol buvo tylus.

Herkus staiga atsisuko ir piktu žvilgsniu skenuodamas du idiotus žengė atgal už savęs palikdamas kelioms sekundėms ore pleventi vėjo taršomą chalatą. Jis suprato, kad geriau bus pasakyti jiems kažką, kad atstotų nei rizikuoti pakliūti į policijos akiratį. Herkui nepatiko vietinė korumpuota teisėtvarka, kuri dirbo taip atsainiai ir neatsakingai, jog buvo visai realu patekti ne tarp liudininkų, o įtariamųjų. Deja, smalsumas triumfavo. Reikėjo improvizuoti.

- Klausykit, judu stuobriai, šis žmogus mirė baisia mirtim. Jis tiesiog norėjo kažką pasakyt, bet nebespėjo. - sustojo prieš juos ir nužvelgdamas abiejų reakciją tikėjosi pritarimo.
- Taip taip, - sukikeno ūsuočiaus kolega. - Tas nabašnikas, ko gero, tavęs prašė perduot jo meilei ką nors graudaus, kad jo gailėtųsi po mirties, ar ne?
- Jis nespėjo pasakyt, kam perduot jo atsisveikinimą.
- Cha cha! Taip jam ir reikia, - įsiterpė ūsuotasis. - Žinos, kaip pro langą šokinėt.
- Galėsit, jei labai norit, pasakyt policijai, kad tiesiog kliedėjo prieš mirtį - nieko ypatingo, - ieškančiu pritarimo žvilgsniu bandė juos papirkti Herkus.
- Neeee, tu kažką nuo mūsų slepi, - neatlyžo kikentojas.
- Nieko aš neslepiu. Tas vyras nebespėjo pasakyti nieko rišlaus... - duobkasys apsimestinai nuleido akis į žemę stengdamasis kalbėti kuo įtikinamiau.
- Sakai, nieko gero nepasakė?
- Ne, tik lemeno, kad veltui nušoko - nenorėjo, bet taip gavosi.
- Sakei, kad verkė mamos!
- Sakiau. Jis tiesiog gailėjosi ir atsiprašė, kad ją nuvylė.
- Ir ką? Viskas? Daugiau nieko neišgirdai?
- Ne. Vapėjo, kol galop numirė.
- Ech... Galvojom kažkas įdomaus bus...
- Na, taip, - Herkus stengėsi pritarti jų pačių vaizduotei. - Nieko įdomaus dažniausiai tokiais atvejais nebūna, tik banalybės.
- Banalybės?
- Aš duobkasys. Tiesiog buvo smalsu, kodėl anas nušoko. Pasisekė išgirst kelis rišlesnius žodžius, bet bendrai paėmus - nieko ypatingo.
- Tai užkasi dabar jį? - sukrizeno idiotai.
- Ko gero, teks, jei jo nelaidos kur nors kitur. Duobkasių pas mus nedaug. Man jau reikia eiti. Ryt - į darbą, gal net jį teks užkast, - pamelavo dar kartą kaimynams Herkus.
- Na, sėkmės tuomet, kaimynėli, - pašaipiu tonu palydėjo už kampo pradingstantį leopardinį chalatą. - Ateisim gal į laidotuves po darbo stiklelio už velionį pakilnot!

Herkus grįžo namo susierzinęs dėl nepagarbos mirusiems. Jo vis neapleido smalsumas, ką reiškė frazė „Mūsų sąskaitos suvestos“. Vėl ir vėl piršosi įvairiausios idėjos ir spėlionės. Galbūt tai buvo skolos? Bet jei „sąskaitos suvestos“, kam tuomet žudytis? Galbūt išėjimas iš gyvenimo simbolizavo skolos grąžinimą ne materialine prasme? Galbūt Herkaus kaimynas ką nors nuskriaudė ir taip atgailaudamas nusprendė atsilyginti savo aukai? Et, gyvenimas, mirtis. Tokie paprasti, bet kartu - ir tokie sudėtingi dalykai, pamanė sau.

Herkus nusivilko chalatą, tvarkingai pakabino jį ant fotelio krašto. Iš šaldytuvo išsitraukė butelį „Red Label“ viskio ir pripildė apšnerkštą stikliuką, kurį surado indaujoje kažkur tarp krūvos apyšvarių indų ir pridžiuvusių nuo kavos puodelių. Tai buvo Herkaus silpnybė - prabangūs gėrimai rytais, kurie gal ir pritiko jo profesijai, bet ne atlyginimui. Visgi, kaip pats sau ir kitiems mėgdavo sakyti - kol gyveni, reikia mėgautis gerais dalykais. Kas jau kas, bet Herkus geriausiai už visus žinojo, kad mirtis smogia netikėtai. Ji neišvengiama ir neretai būna nemalonus siurprizas tiek aukai, tiek ir jos artimiesiems, todėl geriau stengtis iš gyvenimo pasiimti daugiau nei manai, jog esi vertas. Kita diena tiesiog gali būti paskutinė, net jei ir gyveni saugiai - to ironiško užrašo ant Herkaus kavos puodelio potekstė, kurį anas numetė į kriauklę sugrįžęs iš lauko. Tamsi masė pamažu pasiglemžė „YOLO“, kol raidžių beveik nebesimatė per tirštą juodulį.

Jis ilgai sėdėjo atlyžęs fotelyje vidury svetainės. Nieko nevalgė, nesirengė, nesiskuto. Iki vidudienio sėdėjo ir mąstė, kas tai galėtų būti. Ką norėjo pasakyti tas nelaimėlis. Girdėjo, kaip atvažiavo greitoji ir policija. Ūmai į buto duris kažkas pasibeldė. Skambutis neveikė, tad pakeliui teko klausytis ilgo barbenimo.

- Laba diena, policija. - pasigirdo už durų.
- Taip ir galvojau... - tyliai sau sumurmėjo rakindamas spyną.
- Sveiki, tiriame incidentą. Jūs, matyt, jau girdėjot. Pareigūnai Prancevičius ir Makalevičius, - prisistatė aukštas pareigūnas žemu balsu.
- Taip, ir girdėjau ir mačiau, - linktelėjo pareigūnams Herkus.
- Ar galim užeiti pasikalbėti? - aukštu balsu tarė kitas visai neaukštas pareigūnas.

Jie buvo vienas kito priešingybės. Karikatūriškos iki kaulų smegenų priešingybės: Makalevičius - aukštas ir liesas, trumpai kirptas, atrodo, ką tik iš akademijos naujai iškeptas geltonsnapis. Prancevičius - žemas, storas, jo sekamdieninė barzda kaip niekad smarkiai ataugusi, panašu, jog bylojanti apie du dalykus - stiprų pofigizmo atvejį ir nedėkingą patrulio - veterano darbo dieną. Susiraukęs pastarojo žvilgsnis greičiausiai bylojo apie tai, jog visą dieną teko aiškinti geltonsnapiui, kaip reikia kalbėtis su žmonėmis, nes kažkoks idiotas mat nusižudė ir reikia dabar visus mačiusius apklausti, vis besiklausant tų pačių nuobodžių pasikartojančių liudininkų istorijų.

- Prašom užeiti, - Herkus nuėjo atgal į svetainę pastatydamas puspilnį viskio stiklą ant žurnalų staliuko šalia fotelio, kuriame ką tik svarstė kaimyno savižudybės priežastis.

Pareigūnams patogiai įsitaisius šalia jo iš abiejų plataus fotelio pusių, Makalevičius ryžtingai pradėjo sakinį, bet staiga sustojo ir pažvelgė į Prancevičių:

- Ar matėte... - Prancevičius nieko nesakydamas prisimerkė ir pakratė galvą. - Tai yra... Kaip jau minėjau mudu esam policijos pareigūnai atsakingi už jūsų kaimyno savižudybės tyrimą. Norim Jums keletą klausimų.
- Žinoma, - liudininkas palinko į priekį.
- Pirmiausia, kuo jūs vardu?
- Herkus Žala.
- Gyvenat vienas?
- Taip.
- Artimųjų turit?
- Turėjau žmoną, bet mes išsiskyrę. Vaikų neturiu. Tėvai palaidoti.
- Šįryt buvote namuose? - Makalevičius dairėsi tai į Herkų, tai į savo kolegą ieškodamas pritarimo, o šis kaskart linkteldavo, kai anas užduodavo liudininkui teisingą klausimą.
- Buvau namie. Miegojau.
- Matėt, kaip įvyko incidentas?
- Ne, tik girdėjau. Tuo metu gulėjau lovoje. Išgirdau riksmą ir tuomet - bum!
- Bum? - išpūtė akis Makalevičius, o Prancevičius tik giliai atsikvėpė.
- Na, taip. Matyt, į žemę smarkiai trenkėsi. Buvo toks duslus smūgis, o po to - tyla.
- Žinoma, - linktelėjo galva jaunėlis. - Beje, nepaklausiau, kuo užsiimat? Tai yra, kur dirbat? - staiga Makalevičius pastebėjo Prancevičiaus veide sufleruojantį žvilgsnį.
- Duobkasys. Dirbu kapinėse.
- Nejaugi? - šįkart nustebo abu pareigūnai. - Dabar turėsit ką veikt, - šyptelėjo Makalevičius.
-  Aš visuomet turiu ką veikti, - pajuokavo Herkus. - Kai tik supratau, kad kažkas ne taip, išėjau pažiūrėt į lauką, kas dedasi.
-  Liudininkai minėjo, kad jus matė, - po ilgo tylėjimo ir stebėjimo, ką daro jaunėlis, pagaliau aukštu balsu prašneko Prancevičius. - Taip pat keletas teigė, jog prieš mirtį matė, kaip kalbėjotės su auka. Tai tiesa?
- Taip, - liudininkas stengėsi būti atviras.
- Ir ką jis Jums pasakė?
- Dirbu kapinėse jau penkiolika metų, - pradėjo Herkus bandydamas laimėti šiek tiek laiko begalvodamas, kaip paprasčiau ir saugiau atsakyti į vis sudėtingesnius jų klausimus neišsiduodant, kad ką nors žino. - Niekad nebijojau mirties. Tiesiog buvo smalsu pažiūrėti iš arti. Suprantat, tiesiog profesinis smalsumas suviliojo.
- Che che, turbūt mirtis apskritai neveikia Jūsų, - nusijuokė Makalevičius, tačiau jo krizenimą kaip mat nutraukė rūsti Prancevičiaus veido išraiška.
- Papasakokite mums apie įvykį nuo pradžių, kaip jį atsimenate, - įsiterpė aukštas balsas.
- Na, miegojau sau. Šiandien išeiginė. Pažadino riksmas ir tas duslus garsas, kai nukrito. Atsikėliau ir pažiūrėjau pro langą - tikrai iššoko, - rankomis gestikuliavo Herkus bandydamas nupiešti policininkus tenkinantį paveikslą. - Buvo smalsu pažiūrėti, kaip savižudybė atrodo iš arti. Visad matydavau, kaip juos atveža į morgą, bet čia visai kas kita.
- Mėgaujatės mirtimi? - sarkastišku tonu pasiteiravo Prancevičius. - Juk jums tai - verslas.
- Ne. Sakyčiau, ją gerbiu ir su ja susitaikau. Manęs, kaip sakė jūsų kolega, - Herkus pažvelgė į šiek tiek susigėdusį naujoką. - Mirtis negąsdina ir nebeveikia, kaip kad kitus žmones. Man paprasčiausiai buvo smalsu pažiūrėti iš arti. Kiti gal tiesiog bijojo prieiti, o man - nė motais. Nėra juk nieko amžino.
- Pažinojot velionį? - tęsė toliau.
- Nežinau. Manau, keletą kartų prasilenkėm laiptinėje, bet su juo nė kart nebendravau. Buvom nepažįstami kaimynai, - apgailestavo Herkus.
- Aplinkiniai taip pat mažai pažinojo Jūsų kaimyną. Panašu, kad jis buvo labai paslaptingas.
- Nežinau. Mes retai vienas kitą matydavom, net vardų vienas kito nežinojom, - atšovė Herkus.
- Aišku. Beje, aukos vardas buvo Stasys. Liko tik vienas svarbus klausimas, Herkau. Beje, galime Jus vadinti Herkumi? - stengėsi daugiau nesukelti mano pasipiktinimo jaunėlis.

Herkus linktelėjo.
.
- Taigi, ką tiksliai girdėjot iš velionio? Ką jis Jums sakė?
- Kaip jau sakiau kaimynams, kurie teiravosi prieš jus, nieko ypatingo neišgirdau, - Herkus bandė sumeluoti dalinai sakydamas teisybę.
- Mums svarbi kiekviena detalė. Turėsim pateikti apie tai raportą. Prašau, prisiminkite, ką tiksliai sakė. - atšovė Prancevičius įsmeigęs žvilgsnį į viskio butelį ant virtuvės stalo.

Herkus tai pastebėjo ir nusprendė, jog bus geriau palepinti svečius žinant, kad nemaža jų dalis visgi linkusi imti kyšius. Galbūt tai nukreips juos nuo tolimesnių nepatogių klausimų.

- Prašau pasivaišinkit, - atsistojo ir atnešęs butelį pastatė pareigūnams panosėje. - Pasiūlyčiau stiklus, bet, deja, turiu tik vieną...

Jaunėlis sutriko. Ėmė kratyti galvą, kai tuo tarpu Prancevičiaus veide pamažu atsirado šypsena. Jis energingai paėmė butelį, atsisuko kamštelį ir žiūrėdamas į jaunėlį tarė:

- Mokykis, Pranai.

Makalevčių tai šokiravo. Jo vyresnysis trūktelėjo penkis godžius gurkšnius, kol galop atkišo atsuktą butelį Makalevičiui:

- Gerk.

Stojo nejauki tyla. Matyt, iki tol Makalevičius jau buvo susidūręs su vietinės policijos storžieviškumu, tačiau dabar pamatė, su kuo teks dirbti.

- Gerk, pasakiau. Gerk arba būsi neatestuotas, - veteranas rūsčiai pažvelgė į jaunėlį.

Vargšelis po ilgos dvejonės pasidavė ir susiraukęs užsivertė butelį prabangaus viskio. Dar keli gurkšniai, kol pasibjaurėjęs gėrimo kartumu Makalevičius pastatė butelį atgal į vietą aptaškydamas visą stalą. Prancevičius elgėsi taip lyg nieko nebūtų įvykę:

- Taigi, kur mes baigėm? - ramiu tonu pasiteiravo savo partnerio.

Anas neatrodė patenkintas tuo, kas ką tik įvyko, tačiau susitvardė ir žemu tonu sumurmėjo:

- Teiravomės, ką sakė auka...
- A, taip. Ar pamenat, ką sakė auka, kai su ja kalbėjot? - vis mynė Herkui ant kulnų Prancevičius.
- Tikrai nieko svarbaus, kas galėtų padėti. Sakė, kad gailisi, šaukė mamą, atsiprašinėjo, daugiausia - vapėjo, - Herkaus pokerio veidas beveik laimėjo policijos pasitikėjimą.
- Ir tai TIKRAI viskas, ką girdėjot?
- Na, taip. Dažnai taip būna, kad susivokia tik tada, kai jau būna per vėlu, - šyptelėjo duobkasys.
- Jei ką nors prisiminsit, skambinkit man šiuo numeriu ir ačiū už vaišes, - mirktelėjo Herkui Prancevičius stodamasis ir atkišdamas savo policijos kortelę.

Makalevičius užbaigė pildyti protokolą, tuomet abu išėjo palikę Herkų vieną fotelyje su gerokai nugertu viskio buteliu. Pastarasis nujautė, jog tai gali būti ne paskutinis policijos vizitas. Šie du tiesiog užsiknisę iki gyvo kaulo, todėl viską darė atmestinai. Kitą kartą gali ateiti stropesni, tvirtesnės valios ir intelekto pareigūnai, kuriems reikės daugiau ir gausesnių atsakymų, nes jie greičiausiai turės išanalizavę pomirtinį aukos raštelį. Nesunku suprasti, jog galai nesueina, jei tik gerai pagalvoji, kas jame ir kuo parašyta ir ką galimai sakytų auka, jei tai taip svarbu, kad parašytas tik vienas vienintelis sakinys ne kuo kitu, bet krauju. Kita vertus, galbūt policija priims Herkaus liudijimą už gryną pinigą ir toliau tęs tyrimą lyg niekur nieko? Svarbiausia - gerai apsimesti durneliu. Ūmai Herkus pasijuto kaltas, kad davė melagingus parodymus. Juk jis net nepažinojo aukos. O kas jei tai tikrai buvo žmogžudystė? Už tokius parodymus gresia baudžiamoji atsakomybė. Bet ir taip mažai šansų, kad vietiniai farai ką nors išspręs. Jų korupcija - neregėto masto, todėl tikėtis daug iš jų neverta. Herkaus viskio stiklas ištuštėjo. Tuomet prisipildė kitas. Girtumas padėjo atsikratyti įkyrių minčių.

Pirmadienio rytą duobkasys susapnavo, kaip pats krenta iš aukštai, bet niekaip negalėjo nukristi. Laimei, neskaudėjo galvos po sekmadienio viskio maratono, kurį naudojo kaip raminamuosius. Dar vienas brangių gėrimų privalumas - nuo jų niekada nebūna žiaurių pagirių. Nežinia, kodėl jį staiga užvaldė noras pakilti aukščiau ir pasižiūrėti, kas dedasi viršutiniuose namo aukštuose. Vėl užsivilko leopardinį chalatą ir užsimaukšlino firminę „Chicago Bulls“ kepuraitę. Pakilęs liftu į paskutinį namo aukštą, išlipęs pamatė policijos juosta užklijuotas Stasio buto duris. Matyt, vakar jie iškart bute atliko kratą. Tai štai kaip aukštai jo kaimynas gyveno. Šalia buto durų Herkus pastebėjo nuo kvadratinio liuko lubose besileidžiančias kopėčias, vedančias tiesiai ant stogo. Liuko spyna buvo nuimta. Neaišku, ar tai buvo Stasio darbas. Herkus iki šiol nežinojo, ar kaimynas nušoko nuo stogo ar iš savo buto. Pamažu duobkasys užkopė iki pat viršaus ir atidarė liuką. Stogas atrodė tuščias, tik liftų šachtos ir keletas ventiliacijos angų. Atsisėdo ant vienos iš jų stogelio ir užsirūkė iš chalato kišenės išsitraukęs cigarečių pakelį. Rytas buvo ramus - visi jau seniai darbuose, tik jis vienas mėgavosi ramuma. Štai tokios keistos duobkasio atostogos, per kuriais, regis, ir tai dirbo.

Sėdėjo ir žvalgėsi aplink - diena žadėjo būti karštesnė nei sekmadienį. Ilgai mąstė, kas galėjo paskatinti nusižudyti savo kaimyną. Asmeninės detalės tikrai praverstų. Priežasčių nemažai. Buvo šiek tiek gaila, kad jo visai nepažinojo. Paslaptingojo savižudžio paskutiniai žodžiai vis neišėjo jam iš galvos: kas tas „JIS“? Kam perduoti, kad jie jau atsiskaitė? Herkus baigė cigaretę pakildamas nuo savo improvizuoto fotelio. Priėjo prie stogo atbrailos ir pažvelgė žemyn į tą vietą, kurioje dar vakar gulėjo kaimyno lavonas. Herkaus negąsdino aukštis. Jis atsargiai atsisėdo ant stogo atbrailos kojomis laisvai maskatuodamas ore. Šiek tiek nerimavo, kad niekas jo nepamatytų, bet vėlyvą pirmadienio rytą šansai buvo išties nedideli. Žemė atrodė toli, tik miesto gaudesys priminė, kad Herkus vis dar Darbiškiuose - betono džiunglių aukštumose.

Pakilo vėjas. Herkaus akys tuo metu skenavo horizontą, kai kažkas nejučia stumtelėjo jį žemyn. Krisdamas spėjo viena ranka sugriebti atbrailos kraštą. Kažkas palietė pirštus:

- Paleisk... Cha cha cha... - alsavo storas, gilus balsas. - Paleisk...
- Ne, po galais! Kas tu toks?
- Paleisk arba pasakyk, ką noriu žinoti... - atrodė, jog balsas skambėjo paties Herkaus galvoje.
- Kas per... Pasirodyk, suski... Tai tu jį nugalabijai! - viena ranka mėgino išsilaikyti ant stogo Herkus.
- Manai, kad aš jį nužudžiau?
- Kas kitas, jei ne tu? - kabarojosi apimtas panikos visko matęs duobkasys.
- Labai klysti, - nusijuokė balsas. - Norėčiau, bet tai jo paties darbas. Cha cha cha...
- Tai tu ji nustūmei! Tavęs ieško policija... - bandė kita ranka sugriebti atbrailą.
- Ne. Aš jo nežudžiau. Bet tu žinai, ką jis pasakė.
- Ko iš manęs nori, po galais?! - sušvokštė Herkus pagaliau abiem rankomis įsikibęs atbrailos.
- Noriu tavo pasakojimo. Tikrojo.
- Jis sakė, kad labai gailisi... - nepasidavė Herkus.

Ant atbrailos prieš pat Herkaus veidą išniro aklino juodumo sklidinas gobtuvas. Negalėjai nieko įžiūrėti, tarsi kokia juoda migla būtų uždengusi kalbančiojo veidą. Šiurpą kelianti tuštuma žvelgė tiesiai Herkui į akis:

- Nebandyk su manimi gudrauti, duobkasy! - subliovė rūsčiu balsu. - Neturiu tavo melams laiko!
- Kas tu per velnias... - pirmą kartą po ilgo laiko duobkasį sukaustė tikrų tikriausia baimė.
- Ne. Aš ne velnias. Toli gražu ne jis, bet jį irgi pažįstu. Mus nuolat painioja. Nejau neatpažįsti savo seno bičiulio?
- O turėčiau?! - piktai šūktelėjo tamsai Herkus.
- Mudu praktiškai dirbam išvien.
- Kas tu toks? - Herkus pradėjo galvoti, kad galbūt viską tik sapnuoja.
- Esu tavo geriausias draugas. Che che che... Jūs, žmogiūkščiai, mane nuolat vadinat tuo prakeiktu 'giltinės' vardu. Man visad labiau patiko 'Aleksas'!