Kad ginklas būtų taiklus

O Eilėrašti,
Manęs nepriimk kaip negerą – – –
Kaip priešą, plėšiką ar vagį,
Aš ir vėl susiruošęs kalbėti į tavo akis.
Jei gebėčiau – į širdį, į sielą,
Į  ten, kur skaudžiausia.

Kai tau reikia išeiti į žmones
Pasirodyti taip, kaip jie prašo, kaip nori,
Mielas mano, aplenki mane
Tolimiausia lanka,
Užmirštimi gėdingiausia,
Netgi spjūviu į veidą...

Tavimi aš į minią įeiti nemoku.
Tartum paukštis kalbu iš toliau
Ir kalbu, kuo labiausia man sopa.
Arba tuo, kuo labiausia džiugus.

Kartais būna ir akmenį glostau,
Virvę kilpai užrišti taip pat...
Gal žinai, kaip šio meno išmokau?

Jau atrodė gerai suprantu,
Kaip kareiviai sugrįžta iš karo.
O sakyk, kaip iš karo sugrįžta Žmogus?
Juodi poligonai nuo dūmų apakę
Veidai  po dujokaukėm,
Akys  nemoka  matyti tiesos
Burna iškalbėti.

Ir dar pasakyk man, prašau
Kodėl taip skausmingai rašau savo žodį
Jeigu draugui, tai regis kaip Kristui, kaip Dievui beveik,
Jeigu priešui, tai irgi,
Kad šūvis jo būtų taiklus.