Baltojo balandžio rytas Šeštokuose

Baltais aksominiais sparnais suplasnojęs,
Atskrido ir nutūpė tėviškės kieme balandis.
Tylėjo ir laukė kol pravirksim balsu ir atrodys,
Kad senas tėviškės kiemas pavirto legenda...

Šis rytas skaidrus, o paklydusios vasaros brydės
Pasislėps senuose keliuose ir mintyse...
Šeštokų stotyje lauksiu mylimo vėl išsiilgus,
Ir senąjam kieme eilėraštį pirmą skaitysiu...

Pasislėpus balandžio sparnuos vėl svajosiu, -
Apie pirmąją meilę linguos senas tėviškės uosis.
Susirinksim visi, o protėvių vėlės vis guos mus,
Pašauksim svajonių balandį su ašarom skruostuose...

.. Apkalbėkit, - turtinga esu, kol balandį turiu!
Turtinga esu, kol dar gyvas Šeštokuose uosis.
Leidžias rytas ant balto balandžio sparnų pamažu,
O su balta diena jau atvyko profesorius Juozas.

Mes turim visi baltą dangų ir žemę, ir uosį,
O didžiąją tėviškės meilę Laimutė Elžbieta nešioja,
Kol gyvas miestelis gimtąja kalba mus paguodžia,
Kol baltas svajonių balandis leidžias po kojom...

... Jums visiems aš priskinsiu gėlių iš tėviškės pievų,
Nes Jūs pašaukėt baltą balandį plasnoti!
Laureatai, turtingi savąja kūryba, Jums gieda
Angelai šitos žemės, kur trykšta kūryba ir grožis!