Viens ici, mon amour!

Nous faisons toujours souffrir ceux que nous aimons
Ceux à qui nous ne devrions jamais faire de mal
Nous cueillons toujours la plus belle rose
Et l'écrasons jusqu'à ce que ses pétales tombent.

Nusivedžiau jį į pievą, kurioje kažkada glostydavome vienas kitam plaukus. Kurioje žaisdavome įvairiausius loginius žaidimus. Kurioje stebinome vienas kitą grakščiomis giliomis mintimis ir idėjomis. Jas pasitelkę pasistatėme naują nematytą pasaulį ir galėjome pastatyti dar ne vieną. Nusivedžiau jį ten ir padariau, kas buvo būtina. Jo protas visad mane žavėjo. Vienas unikaliausių, pačias įdomiausias ir didingiausias mintis generuojančių protų, kuriuos teko pažinoti. Kuriuos galiausiai teko sunaikinti. Klupiu kraujo klane nepastebimai užduodadamas sau tą patį klausimą, kurį dar prieš keletą akimirkų mačiau sergančios pasimetusios ir išsigandusios mon amour akyse. Kodėl pati unikaliausia mudviejų meilė turėjo taip išsigimti? Kodėl viskas baigėsi būtent JO scenarijumi? Drama. Jos žymiai daugiau negu bet kuris racionalus protas pajėgtų nuo savęs atstumti. Dėl to ši liga sparčiai plinta. Įsišaknija giliai ir kartą paliestas jausmų, tu jau nebegali nuo jos išsigydyti.

Nušoviau savo draugą, nes jis tapo per daug dramatiškas. Šiame pasaulyje ir taip per daug dramos. Dargi, mano brangiausias ir tyriausias žmogus, kokį tik pažinojau, pasidavė jausmų įtakai. Ne. Atsakiau jam „NE“. To paprasčiausiai negali būti. Tarp mūsų. Viskas baigta, mon amour... Tokios negailestingos būna pasekmės, jei bandai priešintis tvarkai. Myli vadinasi skriaudi. Skriaudi vadinasi myli. Viens ici, mon amour!

Mano draugas nuolat mane įkvėpdavo didingiems darbams. Didingesniems negu kada maniau save pajėgsiant įgyvendinti vienumoje. Pakeičiau tris vardus ir sukūriau tris naujas meno kryptis. Apkeliavau pasaulį skersai išilgai. Paskolinau sielą šėtonui ir atsiėmiau ją su procentais. Išgydžiau visas žinomas žmonijai ligas išskyrus tą vienintelę, su kuria iki šiol kovoju. Išnaikinau bukumą ir chaosą, du didžiausius žmogaus priešus, o dabar... Dabar nereikalingi jausmai vėl žadina chaosą mano gyvenime! Kam to reikia? Kam gi reikalingi tie nelemti nuodai? Ne. Jie viską tiesiog apsunkina. Niekam nenaudingi jie teršia blaivų protą. O juk nėra nieko blogiau už pamišimą! Neretai tampa per daug asmeniški ir pradeda trukdyti progresui. Pamažu pradedi kvaišti: „Štai, pažiūrėkite visi į maniškius - jei tokie stiprūs, tokie tyri, jie patys svarbiausi ir prasmingiausi! Jie čia - prieš pat jūsų akis. Imkite ir tikėkite jais! „ Na, jau ne, mielas mano drauge! Metas sugrįžti į tikrovę! Kas sakė, kad jausti - tolygu egzistuoti? Mąstyti. Bet tik jau ne jausti!

Mene, kaip ir moksle, nėra vietos jausmams. Mano mieliausias draugas to nežinojo. Principingai to atsisakė ginklo akivaizdoje ir už savo naivumą sumokėjo atitinkamą kainą. Meilėje, kaip ir mene, nėra vietos jausmams. Mylima darbais, o ne jausmais. Tai tikrų tikriausias darbas. Kai kali vinį į sieną, tavyje nebūna vietos jausmams. Kai valai unitazus, tavyje nebūna vietos jausmams. Kai tapai paveikslą, tavyje nebūna vietos jiems, nes susikaupi į klausimą, kaip sukurti kažką didingesnio už save patį. Kai kloji lovą barstydamas ją rožių žiedlapiais savo vieninteliam mylimiausiam draugui, susikaupi į procesą stengdamasis, kad jam patiktų, kad apdovanotų tave savo unikaliausiomis mintimis bei darbais. Vietos tėra susikaupimui. Mylėti darbais ir mintimis. Prie jausmų prisirišama labiau negu prie darbų. Reikia atsiriboti nuo prisirišimo. Jis išbalansuoja mintis. Jei griūna žmogaus sąmonė ir sveikas protas, griūna viskas aplink. Visatoje egzistuoja dieviška tvarka, kuri proto pagalba persimeta į žmonių gyvenimus. Ar gali gyventi, kai tave valdo chaosas? Esi pasmerktas susinaikinimui.

Išvadavau savo mylimą draugą nuo kančios. Nuo neišvengiamo susinaikinimo. Galbūt jis vis dar kankinasi, tai yra, jei tikėsime amžinuoju gyvenimu, kuriame visi turi laisvę elgtis kaip panorėję. Tokiu atveju, vargu, ar viena kulka smegenyse sustabdė tuos nesuvaldomus jausmus, kurių buvo kupina kvaila sąmonė. Bet aš stengiausi. Tikrai nuoširdžiai norėjau jam padėti. Primygtinai prašiau liautis būti tokiu perdėtai jausmingu. Bet jis mane ignoravo savo bučiniais ir apkabinimais. Tokia yra meilės kaina - aukoti savo interesus, vardan to, kad padėtum savo mylimiesiems, kurie, atrodo, daro viską, kad tik būtų kaip įmanoma sunkiau juos išgelbėti. Tikrų tikriausias darbas. Be atlygio. Be garantijų. Be išeiginių.

Prieš man nuspaudžiant gaiduką Jis žvelgė tokiu buku ir pasimetusiu, mano moralę kvestionuojančiu žvilgsniu. Kodėl? Kodėl mane skriaudi? Viskas labai paprasta, mon amour. Tu tiesiog susimovei. Mielas drauge, stengiausi tau padėti, bet viskam yra ribos. Meilei irgi yra ribos. Būkim racionalūs. Jausmai šiuo atveju sakytų, jog jų nėra. Dėl to jie ir privalo būti izoliuoti nuo plačiosios visuomenės. Dėl tokių pasisakymų įvyksta karai ir genocidas. Jie svaičioja apie rimčiausius dalykus pirštų galiukais vos braukdami per realybės paviršių. Tai rimta psichologinė būklė. Ją reikia gydyti. Viena kulka vienam susirgimui.

Mon amour vis klausė manęs „Kodėl? „, bet negalėjo suprasti atsakymo, kad ir kaip stengčiausi paaiškinti. Mūsų kalbos tapo absoliučiai skirtingos. Net kai niekas nekalba. Net tada, kai ramus jis guli ant žemės ir kraujuoja. Net, kai jo fizinė projekcija pamažu išblėsta ir lieka tik prisiminimas apie jo nuostabų protą. Tą akimirką buvome priešingi poliai. Buvome tragedijos kulminacija. Po galais... Chaosas jau pradėjo darkyti ir mano paties mintis! Štai ir šiuose sakiniuose pamažu rezgasi drama... Tie daugtaškiai! Tie baisūs pirmieji psichinės ligos požymiai! Ne. To negali būti. Racionalumas PRIVALO triumfuoti. Kova dar nepralaimėta. Negaliu ir aš klūpėti ant žemės it skerdžiama kiaulė, laukianti savo lemties! Tik ne taip, kaip jis... Mano draugas iš tiesų mane mylėjo. Bet meilė baigiasi, kai prasideda jausmai. Tik dėl to. Tik dėl tos malonios mūsų bendros praeities pagerbimo ryžausi jį išvaduoti. Galėjome kartu būti tokie laimingi. Galėjome mėgautis vienas kito racionalumu. Bet jam būtinai reikėjo pasiduoti. Išskysti. Ir štai ta liga pagaliau persiduoda man! Niekad to neprašiau. Nežinojau, kokiai avantiūrai ryžtuosi. Meilė yra pavojingiausias dalykas visatoje. Mano draugas sužinojo tai iš manęs, o aš sužinojau iš jo. Mes abu tam tikra prasme esame kankiniai.

Nusivedžiau mon amour į pievą, kurioje kažkada glostydavome vienas kitam plaukus ir ištaškiau jo naivias, jausmams pasidavusias smegenis. Gyvename tam, kad kentėtume ir kenčiame tam, kad gyventume. Toks užburtas ratas. Be sveiko proto nėra prasmės gyventi.

- Myliu ir visuomet tave mylėsiu visa savo esybe, mielas mano drauge! - surinku griūvančiam racionaliam pasauliu.

Tuomet įsidedu vamzdį į burną ir užsimerkiu. Išsivadavimas nuo jausmų yra pats maloniausias dalykas pasaulyje.