Modernioji giltinė

Ne kaip kitaip, o tik natūraliai jis mėgavosi reginiu prieš akis; jo akys žibėjo ir nedrįso užsiverti. Ir nors nustėręs, netgi apsalęs, jis vaizdavosi geru žmogumi, neva tai norinčiu padėti, ir nemaža jo esybės dalis padėti nebūtų atsisakiusi; indoktrinacija buvo paveiki ir jaunuolis nedvejodamas būtų griebęsis už bet kokio minties šuoro ištarti guodžiantį ir visaip kaip užtikrinantį žodelį, bet išganingosios mintys jį apėjo. Jis, tebežiūrėdamas į lavoną, panoro ištarti ką visai beprasmio.
- Man rodos šis vyras miręs. - jis tarė.
Aplinkui stovėję mažai tekreipė dėmesio į jo remarką, tačiau pati minia buvo nemaža ir atsirado vienas, panorėjęs atsakyti lygiai taip beprasmiai.
- Miręs miręs. Jaugi kažkas tikrino jo pulsą ir, aaa, nieko. Na miręs miręs, kurgi nebus.
Pamėlęs ir sustingęs lavonas gulėjo ant kieto grindinio. Pro atlapą paltą baltavo krakmolyti marškiniai, kaklaryšis blaškėsi vėjyje, o bukas žvilgsnis vėrė dangų. Lavono išraiška buvo itin nerami ir bjauri; tarytum visas tramdytas ir valdytas pyktis susimetė į akimirką ir išsprogo mirusiojo veide. Vaikinas pirmą kartą pamatė lavoną be ramybės iš arti.
Jis nustebo suvokęs, kad lavonas be batų ir tik ant vienos kojos kojinė ir tik po kelių akimirkų jis susivokė matęs prabėgančius vaikigalius juodais batais rankose. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad nuovokos momentą prunkštelėjo, tad pasiutusiai greitai nuleido galvą ir sugrūdo rankas į kišenes. Vaikinas laukė dygių žodžių.
- Dievulėliau brangus... - iškukčiojo senutė iš kitapus. Ji sudėjo delnus prie veido, nusišluostė paslapčia rankoje atsiradusia skepetaite ir gailiai atsiduso vis bekukčiodama. - Dievuliau Dievuliau...
Žmonės žvilgė į senutę skeptiškai, niūriai ir kiek pašiepiančiai, bet nejučiomis praskynė siaurą takelį tiesiai prie lavono. Mažais ir skubriais žingsniais senutė priėjo ir krito ant kelių negailėdama nei savos sveikatos, nei vaizdo kitiems.
- Dievuliau Dievulėliau koks pavargęs... - ji pridėjo ranką prie burnos ir pažvelgė į jaunuolį. - Žmogus pavargęs. Na ko gi čia stirksote? Kvieskite policiją.
- Iškviesta. - jis atsakė nežinodamas, ar policija iškviesta.
- Tai bent tiek. - senutė irzo. - Nebežiopliaukite, eikite eikite. Nėra čia ko...
- Taigi kad palauksime policijos, aaa, o kas jūs tokia ponia būsite? Gal pažįstama? - teiravosi vienas stovinčiųjų.
- Pažįstama, o kas jums darbo? - ji nužvelgė klausiantįjį. - Ir ko jūs čia kamantinėjate? Šalin šalin, eikite. Eikite! - ji išrėkė modama miniai.
Žmonės žvelgė čia į senolę, čia į lavoną, dairėsi aplink, kone laukdami paspirties iš kitų, bet niekas nepanoro atsakyti ir apskritai reaguoti tinkamai; minia tik pasimuistė ir ėmė grūstis dar smarkiau.
Vaikinas, pagautas švelnios užuojautos gaidelės, panoro padėti ranką klupančiai senolei ant peties ir tik bepradedąs tiesti ranką pajuto grubią stūmą; tai grūsdamiesi aplinkiniai jį plėšė ir stūmė atgalios, nuo lavono ir senolės, ir, visai netrukus, vis dar nenuovokiai, jis jau žingsniavo takeliu tolyn. Pasiekęs sankryžą atsisuko, apžiūrėjo minią paskutinįkart ir pasuko į gretimą gatvelę.
- Amen. - Nei norėdamas, nei tikėdamas žodžiu, jis ištarė negarsiai.
Ir vėl skaudi tyla suspaudė širdį.