Alkanas milžinas

Iš viršaus į mane žvelgė milžinas, o aš žvelgiau į milžiną iš apačios ir jaučiausi labai mažas. Galiūno veido išraiška bylojo, kad jis mane laiko valgomu. Deja, aš iš tiesų buvau valgomas, bet apie tai susimąsčiau pirmą kartą gyvenime.
- Mimi, - sumykė milžinas ir patapšnojo gauruota ranka sau per krūtinę, o paskui parodė į mane ir tarė, - Niamnia.
- Mimi Nia-niamnia, - parodžiau į save ir papurčiau galvą.
- Bauma? - paklausė manęs jis, o aš nesupratęs sumosikavau rankomis ir vėl papurčiau galvą.
- Aaa... - kažką suprato milžinas ir palinksėjęs galvą tvirtai ištarė, - Niamnia.
Aš išsitraukiau kardą ir juo pagrąsinau milžinui. Milžinas nepabūgo ir išsitraukė medžioklinį šautuvą. Aš nesutrikau ir pasirausęs kuprinėje išsitraukiau blasterį. Truputį pamosikavęs juo, pastebėjau, kad galiūnas rankoje laiko prieštankinę patranką. Man nebeliko nieko kito kaip tik čiupti savo raketas "žmogus-milžinas". Milžinas nusijuokė ir pasiknisęs kišenėse rado porą raketų "milžinas-žmogus". Nusijuokiau ir sugriebiau savo nešiojamą atominę bombą. Milžinas prisimerkė ir sumurmėjęs "kaka niamnia", atkišo man vandenilinę bombą.
Atsitraukiau per porą metrų ir iš kuprinės išridenau "planetų naikintoją", o dičkis tuo tarpu baigė konstruoti savąjį "galaktikų naikintoją" .
Man liko vinintelis kozeris - "antimaterinė bomba", galinti sunaikinti visą visatą.  Ir štai ji visa blizganti guli šalia mano kojų.
Milžinas rimtai palinksėjo galva ir ant žemės numetė įjungtą "visų bombų ir visų ginklų slopintoją".

- Niamnia, - pareiškė jis.