neblogai, nes ir laiko nemenkai užtruko bendraujant nuo tada, kai iš pokario elementoriaus perskaičiau apie du gaidelius ir dvi višteles
Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė,
Todėl išaugus, subrendus, jau nemaniau, kad Eilėraštis mane galėtų kuo nors, kaip nors nustebinti. Tačiau pasirodo, kad klydau. Ir nemenkai, beje. Būtent tapus suaugusiu, sunokusiu pirmą kartą buvo lemta žvilgtelėti į jį kaip personą, sutvertą iš kūno ir pasirėdžiusia drabužiu. Atrodė, kad mano akys, „pamerktos“ į išrašytą popierių, sugėrė jį akių vyzdžiuose. Raidynas nyko, popierius irgi. Tačiau prieš akis neskubėdama kerojosi persona, pradžioje labiau panaši į Darvino beždžionę, bet jos gyvasties kontūrai, apibrėžtis pilnėjo ir netrukus priešpriešiais sustojęs prakalbo Jis, Eilėraštis.
– Iš žodžio tveriasi pasaulis. Labas, vežėjau.
– Hm.
– Sakiau, labas, vežėjau. O dėl mano išvaizdos nesistebėk. Pasirinkau pabūti panašų į... Betgi matai, pats spręsk, į ką labiausiai panašus. Gal į Aleksandrą Puškiną. Gal į Alighierį Dantę, Viljamą Šekspyrą ar Džordžą Baironą. Gal į Justiną Marcinkevičių. Gal į Vidinį, dar ką. Pavyzdžiui į tave.
– Mane? Seniai į save žiūrėjau.
– Tuomet, matyt, verta labiau ir dažniau pasistengti panašiu į tave pabūti. Žmogui reikia save kuo dažniau matyti.
– Ir taip gali?
– Tingiu, bet, galiu. Tačiau protingiau mano išvaizdas priimti kaip iliuzijas. Manau, kad šitaip ir atsitiks. Iliuzijos per žodį.
Tai buvo tas suaugusio laikas, kuomet dar nežinojau Amnezijos, nors, kaip vėliau prasitarė, mane buvo nužvelgusi dar lopšyje. Ar žinojo apie tai Eilėraštis, neužklydo noras klausti, tačiau smagu, kad mintyse iš man tuomet neįprasto susitikimo su Eilėraščiu išliko (ar atgijo) jo sakymas:
Tik negesink savęs,
ir pasakyk kitiems, kad
kokie bebūtume –
galbūt net ir nušovę paukštį,
jis būtinai – anksčiau vėliau - ir vėl atskris,
ant vamzdžio šautuvo nutūpęs,
papasakos, kodėl jam šitaip skauda.
Dar giesmę pagiedos...
Ir suskaudėtų paukščiui dar labiau,
jeigu tavęs nerastų.
Man tiek pakako, kad per šią, sakyčiau, nesušukuotą, atrodytų, mažai civilizuotą būtybę į dvasią įsineščiau gražų lobį. Jis, regis, visą laiką buvo čia pat, tik reikėję pasikapstyti, suklusti dvasioje ir nepabijoti savęs tokio, koks esu. Nėra padėtie be išeities, jeigu ir nušautas paukštis atskrenda pagiedoti.
Tai, ką čia į posmą užrašęs, yra gerokai mažiau, negu tąkart pakalbėjęs Eilėraštis. Šis posmas nei pradžia ar pabaiga. Tai ne specialiai parinkta ištrauka; užrašiau todėl, kad iš tikrųjų drįstu parodyti kaip citatą, kurį parašyta taip, kaip buvo pasakyta. Tokios drąsos pritrūksta, rodant kitas Eilėraščio sakymo vietas, nes nesu tikras, kad jos nebūtų atskiestos ir mano vienu kitu žodžiu. Todėl nesiimu atsakomybės liudyti, ar pasakyta mintis tapati anai, ką tik išgirdus Eilėraščio man pakalbėtus žodžius. Pasakyta gi, kad ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Panašiai ir žodis, įkritęs į ne savą tekstą, neretai sujaukia jo natūralią, pirminę mintį. Todėl, kaip suprantu, ir citatų prigimtis yra neįsileisti į jų globojamus tekstus nieko, kas ateitų iš pašalės – iš svetimų lūpų, svetimų galvų.
Tačiau niekuomet nebuvau apleidęs pasiglaustyti ir prie kitų Eilėraščio ano sakymo nuotrupų, kurias atrodė, kad galiu atsiminti. Kad ir netiksliai, apytikriai. Suprantu, kad per netrumpą laiką jos apsineša nuosėdomis. Bandau iki šiol atgaivinti jų originalo žodžius ir netgi galiu padeklamuoti, tačiau nesu tikras, ar jie neatmiežti ir mano vienu kitu žodžiu. Pasilieku teisę tolimesnei nuotrupų restauracijai, tačiau šiandien jas perskaitinėju nesidžiaugdamas didesne publika.
(...) tai paveiksliukas priežasčių –
jei ką atsimeni, ar bent išgirdęs sužinai,
tai nemanyki, kad tenai tavęs nebuvo
ir nesiteisinki, kad gal ne tu
o už tave piktesnis
tą mažą mielą paukštį šovė
atskridusį į medį
pagiedot giesmių (...)
Dar tiksliai žinau, kad aname savo sakyme Eilėraštis dukart pakartojęs:
Tik nemeluoki savimi.
Ir nemeluok, kad nemeluoji.
Po to jį matydavau visokį, taip pat neretai panašų į mane.. Atrodė, taip elgėsi todėl, kad iš tiesų stengėsi man suteikti progų dažniau pasižiūrėti į save. O man pradėjus šliaužti per 77 išgirdau;
Ne ąžuolas esu.
Eilėraštis, taigi stipresnis, negu jis.
Bet kas supras?
Ir ar supras?
kad net ir paukščiui giedant
pavargstu.