Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Maniau, kad Eilėraštį pažįstu

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


          neblogai, nes ir laiko nemenkai užtruko bendraujant nuo tada, kai iš pokario elementoriaus perskaičiau apie du gaidelius ir dvi višteles

Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė,

  Todėl išaugus, subrendus, jau nemaniau, kad Eilėraštis mane  galėtų kuo nors, kaip  nors nustebinti. Tačiau pasirodo, kad  klydau. Ir nemenkai, beje. Būtent  tapus suaugusiu,  sunokusiu pirmą kartą buvo lemta žvilgtelėti į jį kaip personą, sutvertą  iš kūno ir pasirėdžiusia drabužiu.  Atrodė, kad mano akys, „pamerktos“  į išrašytą popierių, sugėrė jį akių vyzdžiuose. Raidynas nyko, popierius irgi. Tačiau prieš akis neskubėdama kerojosi  persona, pradžioje labiau panaši į  Darvino beždžionę, bet jos gyvasties kontūrai, apibrėžtis pilnėjo ir netrukus priešpriešiais sustojęs prakalbo Jis, Eilėraštis.
  – Iš žodžio tveriasi  pasaulis. Labas, vežėjau.
  – Hm.
  – Sakiau, labas, vežėjau. O dėl mano išvaizdos  nesistebėk. Pasirinkau pabūti panašų į... Betgi matai, pats spręsk, į ką labiausiai panašus. Gal į Aleksandrą  Puškiną. Gal į Alighierį Dantę, Viljamą Šekspyrą  ar Džordžą Baironą. Gal į Justiną Marcinkevičių. Gal į Vidinį, dar ką.  Pavyzdžiui į tave.
  – Mane? Seniai į save žiūrėjau.
  – Tuomet, matyt, verta labiau ir dažniau pasistengti panašiu į tave pabūti. Žmogui reikia save kuo dažniau matyti.
  – Ir taip gali?
  – Tingiu, bet, galiu. Tačiau protingiau mano išvaizdas  priimti kaip iliuzijas. Manau, kad šitaip ir atsitiks. Iliuzijos per žodį. 
  Tai  buvo tas suaugusio laikas, kuomet  dar nežinojau Amnezijos, nors, kaip vėliau prasitarė, mane buvo nužvelgusi dar lopšyje.  Ar žinojo apie tai Eilėraštis, neužklydo noras  klausti, tačiau smagu, kad mintyse iš man tuomet  neįprasto  susitikimo su Eilėraščiu išliko (ar atgijo) jo sakymas:

Tik negesink savęs,
ir pasakyk kitiems, kad
kokie bebūtume –
galbūt net ir nušovę paukštį,
jis būtinai – anksčiau vėliau  - ir vėl atskris,
ant vamzdžio šautuvo nutūpęs,
papasakos, kodėl jam šitaip skauda.
Dar giesmę pagiedos... 
Ir suskaudėtų paukščiui dar labiau,
jeigu tavęs  nerastų.

  Man  tiek pakako, kad per šią, sakyčiau, nesušukuotą, atrodytų, mažai civilizuotą būtybę į dvasią įsineščiau gražų  lobį. Jis, regis, visą laiką buvo čia pat, tik reikėję  pasikapstyti, suklusti dvasioje ir nepabijoti  savęs  tokio, koks esu. Nėra padėtie be išeities, jeigu ir nušautas paukštis  atskrenda pagiedoti.
  Tai, ką čia į posmą užrašęs, yra gerokai mažiau, negu tąkart pakalbėjęs Eilėraštis. Šis posmas nei pradžia ar pabaiga. Tai ne specialiai parinkta ištrauka; užrašiau todėl, kad iš tikrųjų drįstu parodyti kaip citatą, kurį parašyta taip, kaip buvo pasakyta. Tokios drąsos pritrūksta, rodant kitas Eilėraščio sakymo vietas, nes nesu  tikras, kad jos nebūtų atskiestos ir  mano  vienu kitu žodžiu. Todėl nesiimu atsakomybės liudyti, ar pasakyta mintis tapati anai, ką tik išgirdus Eilėraščio man pakalbėtus žodžius. Pasakyta gi, kad ir mažas akmenėlis  didelį vežimą verčia. Panašiai ir žodis, įkritęs į ne savą tekstą, neretai sujaukia jo natūralią, pirminę mintį. Todėl, kaip suprantu, ir citatų prigimtis yra neįsileisti į jų globojamus tekstus nieko, kas ateitų iš pašalės – iš svetimų  lūpų, svetimų galvų.
Tačiau niekuomet nebuvau apleidęs pasiglaustyti ir prie kitų Eilėraščio ano sakymo  nuotrupų, kurias atrodė, kad  galiu atsiminti. Kad ir netiksliai, apytikriai. Suprantu, kad per netrumpą laiką jos apsineša nuosėdomis. Bandau iki šiol atgaivinti jų originalo žodžius ir netgi galiu padeklamuoti, tačiau nesu tikras, ar jie neatmiežti ir mano  vienu kitu žodžiu. Pasilieku teisę tolimesnei nuotrupų restauracijai, tačiau šiandien jas perskaitinėju nesidžiaugdamas didesne  publika.

(...) tai paveiksliukas priežasčių –
jei ką atsimeni, ar bent išgirdęs sužinai,
tai nemanyki, kad tenai tavęs nebuvo
ir nesiteisinki, kad gal ne tu
o už tave  piktesnis
tą mažą  mielą paukštį šovė
atskridusį į medį
pagiedot giesmių (...)

Dar  tiksliai žinau, kad aname savo  sakyme  Eilėraštis dukart pakartojęs:

Tik nemeluoki  savimi.
Ir nemeluok, kad  nemeluoji.

  Po to  jį matydavau  visokį, taip pat neretai panašų į mane.. Atrodė, taip elgėsi todėl, kad iš tiesų stengėsi man  suteikti progų dažniau pasižiūrėti  į save. O  man pradėjus  šliaužti  per 77 išgirdau;

Ne ąžuolas esu.
Eilėraštis, taigi stipresnis, negu jis.
Bet kas supras?
Ir ar supras?
kad net ir paukščiui giedant
pavargstu.
2015-07-07 11:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-13 01:35
Loke1
labai gražiai papasakojot apie Tai,
miela skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-07 14:11
agricola
Kaip ten Getė sakė, jei nori suprasti eilėraštį keliauk į poeto šalį...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-07 12:43
Juozas Staputis
Eilėraštis- žmogaus siela ir gyvenimo tvirtovė. Taip  pastebi Poetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą