Nereikėtų kartotis, nepriimta taip,

          tačiau kai kalbu apie karietą, ši nuostata man tarytum negalioja. Daug kartų į ją tiesiau rankas, bandydamas bent truputį apglostyti, susitikti su ja ir jos keleiviais bent tame laike ir bent ten, kur su jais būta, tačiau rankos per trumpos – nepasiekia. Manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl man prireikė save įtikinti, kad reikia sulaukti – ir aš būtinai sulauksiu – devyniasdešimt devintas savo Velykas su jų kiaušiniais. Sulauksiu dar, žinoma,  būdamas, veiklus, dar, žinoma,  čepsėdamas  ne tik žodį,  bet ir aktyviai atsiliepdamas į skrandžio poreikius, nes nuo jų prasidės šimtamečio sukaktuvėmis skirtas  balius, kurį sąlyginai vadinu Paskutine Vakariene.  Ir tiesa, kad nepaisant kur, kokiame krašte būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Reikia,  man jos, karietos, reikia. Juolab, kad pajautos atkakliai  įtarinėja patikėti, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli širdimi nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: š i l i n i a i. Ir kaip jau įpratęs, rodau į juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Merkinės, beje, taip pat.  Man  smagu, kad ir labai būdamas pavargęs, čia atsiradęs tokį save greitai užmiršti. Dvasia atsigauna ir, matyt, todėl suprantu, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą prisiglausti arčiau savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, paprašyti Eilėraščio, kad  jis, prisėdęs šalia, paskaitytų iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks; jis šviežias ir gal neišnešiotas kaip derėtų, bet:
O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti.

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga,
dejuoja karieta, 
O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?

O žodi,
kilstelki aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis:
labiau nepaprasta,
kad  č i a  p r a s i d e d a  Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg  žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
atėjus pažiūrėti  į save


Na, taip. Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?

Žvalgausi, ieškau, ir..
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet iš po kelmo galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio kalba:

– Ir taip: 
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo radijo karietos šaukinys. Aš irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į  žmogų. Kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, o dabar giedok, Pranuci. Jeigu neatsirastu kam  dainuoti, aš padėsiu. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš miško, iš šilinių. Išeina, Pranuci, – pakalbėjo geltonausis, o kilstelėjęs galvą dar aukščiau, uždainavo:

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug  - ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...