Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Į kuprinę susimečiau būtiniausias priemones eiliniam žygiui. Tarėmės, kad Litos sesuo  Jurga pavėžės mus iki Litos žemės  už miesto. Nulėkiau susitikiman prie netoli mano namų esančio Jurgos ofiso.
  Netrukus stiklinėse duryse blykstelėjo  solidaus juodo automobilio atvaizdas. Į markę dėmesio neatkreipiau, nes nustebau šalia pamačiusi žemą susikūprinusią skurdžiai apsirengusią senučiukę su keliais plastikiniais maišeliais. Moterėlė pasisveikino su vairuotoja. Jurga išlipo, mandagiai pravėrė užpakalines dureles ir įlaipino netikėtą pakeleivę. Tada pajudėjome pro Katedrą link Litos namų. Abipus gatvės šaligatviais į baltą bažnyčią kaip skruzdės į skruzdėlyną skubėjo tikintieji.
  Priekyje šalia Jurgos sėdėjo jos draugė. Abi žadėjo mane, Litą ir močiutę pavėžėti iki vietos, pačios išsimaudyti ežere, užsukti pas netoliese gyvenančius draugus į balių, po to paimti mus ir grįžti į miestą.
    Bendrakeleivė  buvo arti aštuoniasdešimties, bet guvi, vardu Stasė. Įstrigo vaizdas, kaip Jurga pagarbiai įsodino močiutę. (Daugiausia tekdavo stebėti kitokias reakcijas, kai gerų mašinų vairuotojų veidai  nesugebėdavo nuslėpti paniekos varganos išvaizdos garbaus amžiaus žmogui.)
    Miesto pakrašty raudonavo Litos kepurė. Stabtelėjome. Ji įšoko mašinon, ir pasukome link Pageluvio. Erdviame automobilio salone ant galinės sėdynės puikiai tilpome. Judėjome skambant muzikai, vežamos Jurgos, kurią kažkada pažinau kol dar Litos nebuvau nė mačiusi.  Sutarėme, kad  Jurgai sumesime kurui nors po du eurus, nes jai pinigai iš dangaus nekrenta. Žinojau, kad iš pažiūros pasiturinti verslininkė turi nemenkų finansinių problemų. Tačiau dėl to neverkšlendavo.
−Du eurus iki Pagelavos tikrai sumokėsiu, − paskubėjo užtikrinti Stasė.
− O čia, Litute, paėmiau maisto tau ir tavo draugei, − šiltai į mane pažvelgė ir patikslino:
−Maisto. Ir kavos pataisiau tris buteliukus, kiekvienai po vieną, − pridūrė.
    Stasė pravėrė maišelį ir pradėjo rikiuoti:
−Buterbrodukai su sūriuku, dešrelės, agurkai, duonikė su kmynais.
Apie maisto produktus ji kalbėjo kaip apie savo kūrinius, juos vardino su pasididžiavimu. Akivaizdu, kiek stengtis turėjo močiutė, kad  tuos skanumynus nupirktų.
−Dovydėlis tokios nevalgo, − kilstelėjo nepriekaištingos mėsos file galą.
Lita paaiškino, kad Dovydas beveik šešiolikinis Stasės anūkas. Močiutės dukra jį ką tik gimusį paliko auginti savo motinai. Dovydo tėvas gavo infarktą dėl skausmingų išgyvenimų. Daktarams  jo atgaivinti nepavyko.
−Kodėl anūkas  nesusiranda kokio lengvo darbelio? Nevažiuoja su mumis uogauti? – paklausiau.
−Apsaugok Viešpatie, bijau Dovydėliui ką nors sakyt. Kad tik ko nepasidarytų. Jis labai jautrus vaikas. Bet visą laik prie kompiuterio ir prie kompiuterio. Kaip prikaustytas, − guodėsi močiutė.
Jurga priekyje linksmai tarškėjo su drauge. O Stasė laiminga suradus klausytojus mano ir Litos asmenyse, įsijautė:
−Su Dovydėliu gyvenam vienam kambariuke. Kitam – Janina, jauniausia mano duktė su vyru ir trimis vaikais. Šaldytuvas bendras. Iš pensijos moku už butą ir patarnavimus. Iš Bronelės (maitinimo įmonių savininkė) bargan Dovydėliui kasdien imu karbonadžiuką. Turiu šimto eurų įsiskolinimą.
−Ar negalit namie košės išvirt, spirgų paspirgint, sriubos? – neištvėriau.
−Ne, Dovydėlis tik karbonadžiukų prašo. Nervuotas visą laiką. Jautrus toks. Kad ko nepasidarytų, biednas vaikas...
−Atvažiavom, − Jurga įsuko į lauko kelią prie apdegusios rąstinės trobos.
Iššokom iš mašinos. Padėjom išlipt močiutei. Sutarėm, kad septynioliktą valandą mus iš čia paims Jurga ir parveš namo.
  Smėlėtą kelią įrėmino tvirtai išsirikiavę ąžuolai, apsupti jaunučių papurgalvių ąžuoliukų. Siūbtelėjo pievų kvapas. Užsimiršę su Lita nužengėme po  keletą mums įprastų žingsnių.
−Oi močiu..... atsiprašau, ponia Stase, kaip paeisit? – susirūpinau.
−Kokia aš ponia. Močiutė Stasė – visi taip vadina, − pasikuklino, bet akys džiugiai sužiburiavo.
Stasė atsitiesė, apžvelgė žalias erdves, geltonus rapsų laukus iki pat pušyno ir bent trmpam pasijuto ponia motinos gamtos platybėse. Su Lita sutartinai  sulėtinom žingsnius. Keliu po truputį judėjo ir Stasė. Jos  smulkus raukšlėtas veidelis iš pilkos spalvos mainėsi į rausvą.
−Mergičkos, pirmiausia turit užkast, atsigert kavos, − žvaliu balsu sukomandavo ponia Stasė.
−Tai, kad metu svorį, − bandžiau aiškinti.
−Savęs nenuskriauskit, − antrino Lita.
−Ne, reik užkast, mažiau reiks nešt, − neleidžiančiu prieštarauti balsu užtvirtino močiutė ir pasukom
prie beržų. Stasė išdalino mums buteliukus su kava, po sumuštinį. Išalkę nebuvome, bet užkandome. Stasė ištraukė popierinį maišelį su kokosinėmis bandelėmis:
−Dovydėliui tokios nepatinka.
Turėjome paragauti ir bandelių. Maisto beveik neapmažėjo. Nusprendėme jį paslėpti po medžiais, kad nereiktų tampytis su savimi, o grįždamos pasiimti.
  Kiek pajudėjus, mus pasitiko raudonų žemuogių prismaigstytas šlaitukas. Puolėme rinkti uogų. Įkalnė močiutei  buvo pirmoji kliūtis. Padėjome jai užsiropšt ant kalniuko.
−Mano žemė, − tarstelėjo Lita, akimis apibrėždama margaspalvių gėlynų laukus.
−Nu ir prisiauginai, gvazdikėliai, ramunės, šunažolės, kiek čia visko, net nežinau pavadinimų! O ir rūgštynių turi ir aviečių!
−Skinkit, ką norit, − negailėjo Lita.
Judame toliau. Nepjautos pievos vis nelygesnės. Žolės vis aukštesnės. Skęstam jose su Lita. Ką ten mes – Stasė visai prapuola. Pakaitomis grižtame, padedame močiutei paeiti, o nutaikę momentą tarpusavyje pašnekam, kad ne jai tokie žygiai.
  Vargais negalais priėjome pušyną. Vėl žemuogių pakraščiukas. Šalia pradeda sirpti mėlynės.
Smulkutė Stasės figūrėlė palinksta prie mažų raudonų uogyčių.
− Nors litriuką pririnkčiau. Pusė Dovydėliui, pusė į turgų. Stiklinė du eurai, − ramina save moterėlė.
− Pati stiprinkitės, ponia Stase, −  jums reikia, −  nesusilaikome.
− Kur čia man, stiklinė du eurai, − nepasiduoda močiutė ir įsimeta porą uogyčių į burnos kiaurymę su vienu metaliniu dantimi.
  Kylame. Kelias, o tiksliau kemsuotas dirvonas, kurį reikia pereiti, žiauriai blogėja. Tenka pripažinti, kad  bekelė močiutei tampa beveik neįveikiama. Tada paimu jos daiktus, liepiu užsikabinti už rankos, remtis į mane. Šiaip ne taip pajudame.
−Šaldytuvas tai mūsų bendras su Janina, − toje gamtos šventovėje kaip kunigui  per išpažintį šnabžda Stasė.
−Jos viršus, mano apačia. Ir šaldytuve ir gyvenime, − nukerta kaip kirviu.
−Žemuogikių, tai nedėsiu šaldytuvan, − prisipažįsta.
−Lita, nelėk! − šaukiu nebematydama raudonos kepurės.
−Palauk, žmogus gi nespėja! − rėkiu dar garsiau.
Lita palaukia. Vargais negalais ją pavejame. Dabar jau mumis užkandžiauja skruzdės, uodai.
−Ne Sibiras, nenumirsim, − raminamės su Lita. Karšta. Nusimetu bliuzoną, lieku berankoviais marškinėliais. Apipuola bimbalai. Lita ir Stasė užsimaukšlinusios iki ausų.
−Kaip tu ištveri? − stebisi Lita.
Aiškinu jai, kad seniau bimbalai puldavo karves, o kai karvių dėl Europos sąjungos politikos laukuose beveik neliko, tai bimbalai persimetė ant žmonių.
−Bimbalai kvaili padarai, kaip ir Petras, žentas, kai prisigeria manęs nuo dukros neskiria, žadina mane, sako Jane,  duok alaus, − antrina ponia Stasė.
−Vis tas Eurosojuzas, pyksta ji ant pagrindinio kaltininko, dėl kurio iš ūkininkų nebegalima nusipirkt pigaus pienelio, dėl euro, pakeitusio litą, dėl to pakilusių kainų.
Guodžiasi  Stasė, močiutė, vos paeidama tėviškės žemele, atsirėmus į pirmą kart sutiktą žmogų, džiaugdamasi galimybe išsipasakoti man, Litai, pievoms, miškui.
−Žinai, sukabinkim rankas, panešim ją, − sakau Litai.
−Kiek gi mes ją nešim, − abejoja toji.
Vėl  žemuogių taškeliai žalumoje. Pritupiame. Visus kaitra alsuojančius, vabzdžiais zvimbiančius kvapus permuša ypatingas kvapas.
−Čiobreliais kvepia, nematau jų, nematau, − atsisuku į draugę.
Lita priveda prie čiobrelių kauburėlio.
−Vymantas žada nevažiuoti į stovyklą. Vėl kažką jam skauda, − apkalbu Vymantą.  Lita, aš eilinį kartą pasišaipome, koks jis popa.
−Pasakykit tam Vymantui, kad jam bus blogai su prostata, – išrėžia Stasė.
Nusižvengiam su Lita kaip du eržilai.
−Ar aš ką ne taip pasakiau? –išsigąndo močiutė.
−Ne, viskas gerai, − prunkštelėjom abi vienu metu.
−Jei vyras neturi santykių su moterimis, suserga prostata, − jau įsidrąsino Stasė.
Minutę pamąstė, o tada:
−Žinot, mergičkos, jūs eikit, o aš bandysiu ait ant autobusa, − netikėtai pareiškė mūsų pakeleivė.
−Ar kelią žinot? Ar mobilų turit? – kilstelėjo galvą Lita.
−Viską žinau, keliukas tiesiai pro Elenos sodybą, − išpoškino Stasė, traukdama telefoną.
Prieštvaninis telefonas išsikrovęs. Be gyvybės ženklų.
Pasitarę nusprendėme, kad poniai Stasei būtų protingiausia artimiausiu keliu pasiekti plentą ir laukti autobuso. Įsitikinę, kad ji nusigaus iki tikslo, išsiskyrėme.
−Mergičkos, maistą grįždamos pasiimkite, − atsisukus pakomandavo geraširdė močiutė ir palinkusiu kūneliu nusiūbavo tolyn. Mes pasukom į priešingą pusę link neįtikėtinai aukštų pušų. Keletas jų pasiskirstę  medžių tankmenijoje kaip grakštūs  miško bažnyčių bokštai rėmėsi į dangų, kažką tarpusavy šnabždėjosi ten, nepasiekiamose aukštybėse, šlamindamos spygliuotas kasas. Žengdamos mums įprastais tvirtais žingsniais, pasiekėme suaugusį eglyną. Už jo sodybą, apsuptą geltonų avilių, rugių lauką, mišrios augmenijos  mišką. Kelias smėlėtas, prikritęs jau parudavusių spyglių, kankorėžių. Žemuogių nematyt.
−Žemuogių pievelės migruoja. Kasmet vis kitur, − sako Lita.
−Kiek panašumo žmonių ir gamtos pasaulyje, stiprūs pasijaučiame į jį įsilieję, − pagarsinu mintis.
−Lita, jei neišsimaudysiu ežere, numirsiu. Varom link Pageluvio.
Ji neprieštaravo. Paskutinė žolėm apžėlusi nedidelė žemuogių kolonija, saugoma atkaklių rudų skruzdžių,  Laukymės vidury neapdorotos medienos šakomis sutvirtintas medžiotojų bokštelis. Belipant į viršų vabzdžiai mažėjo, kol tapo neįžiūrimi. Užsikoriau bokštelin. Ežero nesimatė.
Staiga prisiminiau:
−Ei, o kur tavo sesuo?
−Paskambinsiu, − atsišaukė Lita.
Telefonu su seserimi Lita kalbėjo ilgokai. Paaiškėjo,  kad Jurga su drauge išsimaudę ežere važiavo į balių. Pakely autobusų stotelėje pamatė sulinkusią figūrėlę. Jurgai suspaudė širdį  atviras  vienišo bejėgiškumo vaizdas gyvybingo birželio fone.  Privažiavo. Ogi mūsų Stasė. Nedvejodama sustojo:
−Lipkit mašinon.
Jurga išleido draugę Aukštelkėje baliavoti, o pati parvežė močiutę į Šiaulius iki namų. Tada nuvažiavo į savo namus. Į balių nebegrįžo. Stasė jai siūliusi vieną eurą.
  Sukorę miškais ir keleliais kokį dvidešimt kilometrų, paplaukioję Pageluvyje apie puse devynių vakaro sulaukėme Jurgos su automobiliu.
−Lita, visų tau gaila, bet turėk proto imti seną žmogų į tokius žygius,  − barė Jurga seserį.
−Ji taip norėjo pabūt gamtoj, prisirinkt žemuogių, gėlių, − kaltu balsu teisinosi Lita.
−Motina Teresė, − atlaidžiai tarstelėjo Jurga.
−Ir tu ne kitokia, − pridėjo sesuo.
Pakeliui užsukome pasiimti Stasės maišiukų.
−Kad jūs žinotumėt, kol vežiau namo, močiutė viską man pasipasakojo, kaip kunigui per išpažintį, −įvažiuodama į miestą prisipažino Jurga.
−Tai, kad mums ji jau viską išsipasakojo, − nustebom su Lita.
−Ne, jums dar ne viską.
Močiutė Stasė vieną stiklinę žemuogių parduos turguje už pusantro euro.
Vieną stiklinę žemuogių nuneš prie Dovydėlio kompiuterio.
Lita atiduos Stasei maišus su maistu.
Vymantas vėl persigalvos ir važiuos į stovyklą.
Oro balionas pakels mane tarp Katedros bokšto  ir tarp gamtos bažnyčių bokštų, iš kurių aukštybių žemėje beveik nesimato pavienių skruzdėlyčių, tik migruojantys jų srautai.
2015-07-04 20:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-16 00:22
sesė_mėta
Per daug neaiškumų. Litos žemės? Galvojau iš pradžių, kad čia gal vietovardis koks.Kodėl reikia pasiteisinti, kad mergina nepažiūrėjo į mašinos markę? didžioji jų dalis nė nežiūri. Aš pavyzdžiui pamirštu ir maniškis kokią vairuoja.
Paskui ta moterėlė... Viską ką parašėt skliausteliuose galima braukt negailint - nieko neprarasit, ir tekstui bus geriau.
Močiutė labai jau daug visko pasakoja nepažįstamai, bet sutinku, kad jos taip daro.
"Lita paaiškino, kad Dovydas beveik šešiolikinis Stasės anūkas. Močiutės dukra jį ką tik gimusį paliko auginti savo motinai. Dovydo tėvas gavo infarktą dėl skausmingų išgyvenimų. Daktarams  jo atgaivinti nepavyko." - tai Lita nutraukė močiutę ir papasakojo visa šitą? Kažkaip realiai nelabai įsivaizduoju.
Ir šiaip, tekste tikrai trūksta turinio. Tik pačiam gale paaiškėja kelionės tikslas - pabūti gamtoje, o visą teksta skaitai ir galvoji - ar aš čia praleidau kokį sakinį ar jos čia vaikšto tik tam, kad vaikščiotų? Nu žodžiu,ne, šį kartą tikrai ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-27 22:27
Gija_
Žiauriai nuobodu, jei taip nuoširdžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-08 02:19
Emvilkee
Nuobodžiau būti negali. Betikslis pliurpalas praktiškai apie nieką, nes skaitant vis norisi retoriškai klausti: Ir kas>

Ką čia norėta pasakyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-05 17:54
Juozas Staputis
Nuostabiai aprašyti Teresiški mąstymai ir širdys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą