Trešnės kauliukas ant žemės nukrito,
Nukritęs dar tolyn pariedėjo.
Apgavo visus jis lyg senė būrėja:
Pamanėm, kad žingsniai tai,
Žingsniai nelaukto žmogaus...
Šnerves išplėtę, sniegą gilyn į plaučius – –
Traukėme, kol antras kauliukas nukrito,
Sudrebinęs mūsų medines grindis.
Žiemos speigas nė motais –
Mes sniego vaikai, sniego mes žmonės!
Laikrodis kaip pašėlęs tiksėjo,
Kažin kas rodykles sukinėjo – tai pirmyn, tai atgal...
Staiga vienas mūsų sukliko: „Trešnių nebėra! “
Visi sukluso, tik sniegas vis krito...
Pusnynuos stojo tyla.


a_void








