Antrą knygelę buvau sumanęs

įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti. Kur tekę ilgiau būti, iš po pakampes išmėtytų rašinių reikėję atsirinkti pažymėtus kelionių karieta tematika. Taikiausi knygelę turėti paminint dvidešimtmetį, kai ji, radijo karieta, neretai pravardžiuojama  „Džene“, išvažiavo į pirmą kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau:
  – Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas paspėliotų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai, patikėkite, kad – ne.
  Ir tikrai savijautoje pasijaučiau, kaip karietoje. 
  – Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką  po ja paburbėjo Eilėraštis. Tačiau manęs tai neveikė, nes, regis, buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu – gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, į materiją panašią į vašką ir lipdyti, lipdyti...  Ir metus, ir  dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti: 

Nerimsta Laikas,
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.

Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.

Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?

Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso, 
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir – Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi,
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime... 

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis  kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi. 
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip. Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė. 
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos?
  Jos  dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kurią savo rašybą ir pasiimti į knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip. O kad  geriau įsisąmoninčiau, dar ir taip:

Aš nekaupiu  savęs
į atmintį didesnę,
jei kas kišenėj sutalpintų –
AČIŪ Jiems.
O Dievas vaikščioja po smegenis, po sielą
ir net nemirkteli,
kad Laikas stabtelėtų prie manęs.