Pajautos. Į buzą kad neišsiliečiau (3)

Regis, skubu.
Ir prievartos dėl to nėra.
Į raumenis net nuovargis, atrodo,  nenusėda.
Greitesnis lyg,
lyg savo būčiai atidesnis.
Ir pareiga lyg vėl sugrįžusi budėti,
kad neatskysčiau molyje, 
į buzą kad neišsiliečiau.
Tačiau tikrovėje
nemoka pasaka meluoti
ar išmone kitokia guosti:
ne greitas jau, deja,
labai negreitas.

Matyt, ir Eilis ne dėl gero ūpo
panūdo jau Eilėraščiu nebūti,
nerodyti iš šios dienos,
kad  vis kaip vakar, užvakar, vėliau.

Ne tas, ne tas.
Ir jau anuoju būti niekad negalės.
Tik toks, koks praeity išlikęs.
Tik toks, koks vakar, užvakar, vėliau..

Žiūriu į delną.
Iš tiesų,
kaip jį išvaikščioti?
Net jei su karieta,
kaip apkeliauti jį? 
Ne dykuma juk, žydams pamesta po kojom.
O vis dėlto, jeigu rimtai
ir žydai iki šiol klajoja.
Dabar gal jau su Biblija ir Kristumi,
savo aukščiausiu sūnumi.

Ir man nelengva patikėti
kad  dar kažkur kita Jeruzalė yra,
kai ji šalia; jei Vilniuje,
jeigu ir manyje.

Tylėkit, ponai, daug neprikalbėkim
Tai aš,  būdraujantis,
tai aš, kaip ir  Eilėraštis
anuo, jau buvusiu, nenoriu būti.
Bet susitikti su anuo savim?..

Girdžiu, kaip Ygaga iki dangaus sužvengė,
kaip darda karieta po praeitį
toli, toliau, toliausia,
o kitą kartą vėl
ir už toliausiąją toliau...

O tu vis pabari, Eilėrašti,
dabar  jau –  Eili:
– O kur anksčiau buvai, rupūžke?