Rašyk
Eilės (72270)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mironas buvo įspėtas, jog naujieji vaistai gali tapti nemigos priežastimi, tačiau tai jį menkai kasė. Net priešingai – raudonplaukiui patiko turėti daugiau laiko naktimis. Kai negalėdavo užmigti, šliauždavo per barus ar pažiūrėti striptizo į miesto centrą, mat į vietinės landynės mergas jau buvo prisižiūrėjęs iki koktumo. Jei būdavo darbinė nuotaika, pravažiuodavo įmonės budėtojus ir patikrindavo, kaip dirba jo berniukai. Su pasididžiavimu ir visiškai neperlenkiant galėjo užtikrintai teigti, jog tokios drausmės jo apsaugos paslaugas teikiančioje kompanijoje nebuvo dar niekada: po keletos netikėtų patikrinimų ir po to sekusių griežtų nuobaudų bei vieno atleidimo, apsauginiai tapo pavyzdiniais darbuotojais.

Vyras basomis kojomis nušlepsėjo iki virtuvės ir susilašino dešimt lašiukų paskirtojo preparato tiesiai ant baltomis apnašomis aptraukto liežuvio. Tikėjosi, kad tas homeopatinis mėšlas panaikins vakarykščio alaus dvoką. Žinoma, naujoji daktarė jam buvo nurodžiusi atsiakyti alkoholio ir griežtai laikytis skrupulingai sudarytos dietos, kurioje tobulai subalansuotos maistinės medžiagos turėjo atstatyti jėgas, pagerinti raumenų tonusą, suteikti daugiau energijos. Kai jam detaliai aiškino, ką ir kada jis privalo suvalgyti, Mironas paklusniai linksėjo galvą, tačiau išėjęs iš klinikos pasuko tiesiai į artimiausią prekybos centrą ir nusipirko skardinę alaus: juk visi žino, jog alus, tai – skysta duona, o jam kaip tik buvo ir paskirta rupių ruginių miltų duona rytais. Žoles, kurias turėjo valgyti kartu prisižadėjo sušlamšti iškart po to, kai tik sugrįš namo. Ne tik pasižadėjo, bet ir laikėsi savo pažado, mat ta apsukrioji daktarytė ir jos sumauti sveikatinimo metodai turėjo teigiamą poveikį. Jau po pirmojo mėnesio jis pajuto tvinkčiojimą savo pasididžiavime ir dėl to buvo neapsakomai patenkintas, mat šio svaigaus jausmo buvo pasiilgęs iki skausmo. Ir tai ne šiaip pasakymas. Jei kas būtų pasakęs, jog suvarius peilio ašmenį į kokį raumenį, jo bybys atsistos, jis tai būtų padaręs be jokio svyravimo. Ir taip šis įnagis per ilgai buvo nenaudojamas. Už tai kaskart, kai tik prisimindavo savo draugelį iš medžiotojų klubo, su kuriuo nemažai bendravo prieš trejus metus, pulsas pakildavo maždaug iki tokių pačių aukštumų, kaip be atsipūtimo užlėkus į devintą pastato aukštą. Jei ne tuomet iš to suskio nuskambėjęs patrauklus pasiūlymas sudalyvauti farmacijos įmonės medikamentų bandymuose ir pasiimti pinigėlių praktiškai už nieką, Mironas turėtų puikiai funkcionuojantį, didžiulį įnagį, kuriuo per bergždžiai praėjusius pastaruosius porą metų galėjo patvarkyti nerealų skaičių bobų. Be to ta sumauta farmacijos kompanija nepasitenkino atimdama iš jo vyriškumą, jiems dar reikėjo jį pažeminti ir atsisakyti išmokėti bet kokią kompensaciją, mat, kaip jie teigė, visi dalyvavę eksperimente buvo supažindinti su saugos instrukciojomis, kuriose buvo griežtai nurodyta, kad vartojant testuojamus vaistus draudžiama vartoti narkotikus. Įskaitant kanapes (išvis, kokie debilai sugalvojo, kad kanapės - narkotikas?).

Net prabėgus šitiek laiko, Mironas vis dar sapnuodavo farmacininkų samdytą advokatą, idiotišku žaliu kostiumu ir ryškiai oranžiniu kaklaryšiu, arogantiškai mosuojantį jam prieš nosį atlygintinio dalyvavimo eksperimente sutartimi, kurioje buvo ne mažiau dvidešimties lapų, primargintų smulkiu šriftu su nuorodomis, ko testuojamasis įsipareigoja nedaryti ir už kokias pasekmes kompanija atsakomybės neprisiima. Tas popiergalis, šiugždantis priešais nukentėjusiojo nosį buvo patvirtintas abiejų šalių parašais. Ant kiekvieno supisto puslapio. Visi advokatai, į kuriuos jis kreipėsi ir kuriems rodė sutartį sakė vieną ir tą patį – reikalas beviltiškas.

Dar prieš pusmetį visi šie prisiminimai išvesdavo vyrą iš pusiausvyros, tačiau po to, kai jis sutiko šviesiaplaukę daktarytę, jam ėmė gerėti ir už tai jis jai buvo be galo dėkingas. Pajutęs pirmuosius atgyjančio pimpio traukulius net pažadėjo sau, jog jei jam šiame gyvenime dar pavyks padaryti kokią bobą, jis tarnaus tai pupai kaip koks nukruštas vergas. Iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Laižys kojas ir viską, ką tik ji norės.

O ji norėjo, kad jis užsiimtų joga. Tai jo. Visokios ten padmasanos, ushtrasanos ir sasankasanos, kurias toji moteris privertė išmokti buvo gryni niekai, palyginus su jo asmenine asana, kurią jis vadino „du kotai“. Jei būdavo gerai nusiteikęs, dar pridėdavo „geriau nei vienas“. Šį meditacijos pratimą Mironas kartodavo beveik kiekvieną rytą jau daug metų. Žinoma, ankščiau ritualas pasibaigdavo dieną praskaidrinančiu nuleidimu, bet... Viskas prasidėdavo nuo dušo ir sandalmedžio eterinio aliejaus, kuriuo įtrindavo odą. Vyras netikėjo visais skiedalais apie tai, koks šis aliejus naudingas, jam paprasčiausiai patiko kvapas, kuris sklisdavo ne tik tepantis, tačiau dar ir gana ilgai po to. Išsitepęs prieš didžiulį veidrodį, pakabintą ant vonios kambario durų ir įvertinęs savo fizinę formą, jis užsimesdavo šiurkščios vilnos atraižą ant pečių ir traukdavo į svetainę. Ten, ant žemo lakuoto kavos stalelio, išvyniodavo baltą kilpinį rankšluostį ir ant jo pasidėdavo savo ginklą. Vieną iš legaliai turimų, darbe naudojamų ginklų. Šįryt eilė atėjo mėgiamam Browning Hi-Power, kurį planavo pasiimti šiandien, jei prireiktų plano „B“. Vos prieš keletą valandų Mironas davė komandą pradėti planą „A“ ir dabar laukė žinių iš savo kruopščiai surinktos samdinių komandos. Tačiau kol kas tikėtis rezultatų dar buvo per anksti, todėl vyras nusprendė užsiimti ginklo valymu ir paruošimu naudojimui, o tuo pačiu atsipalaiduoti bei morališkai pasirengti artėjantiems iššūkiams.

Specialiu šepetėliu valydamas apnašas iš vamzdžio kanalo Mironas atsidavė pojūčiams: uodė nepakartojamą, geriausio pasaulyje nuodėgų valymo skysčio „Ballistol - spray“ kvapą, sumišusį su nuo jo paties kūno sklindančiu sandalmedžio aromatu bei įšilusios vilnonės skepetos tvaiku. Pastaroji maloniai trynė ir šildė pečius, o tuo tarpu delnai slydinėjo vėsiu glotniu metalu. Tačiau geriausia viso šio ritualo dalis buvo juodas airiškas avikailis, užmestas ant krėslo, kuriame sėdėjo raudonplaukis. Švelnūs gaureliai maloniai kuteno varpos galvutę ir kiaušus – va čia tai pojūčiai! Vyras pakraipė klubus ir net užsimerkė iš malonumo. Mintys ėmė suktis apie pastarosios nakties pasimatymą. Naujoji jo draugužė neblogai jį užvedė. Gaila, kad buvo šiek tiek per liesa ir per daug raumeninga. Raudonplaukiui patiko apkūnios, tokios, kurių šiknos maloniai šlepsėdavo, tvarkant jas iš nugaros, o papai netilpdavo į dvi vyriškas saujas. Kadaise turėjo vieną tokią italę. Minkštutė visa, juodaplaukė, burna kaip mažas siurbliukas. Tik turėjo vieną bėdą – sadistą vyrą. Tas ją buvo taip surietęs, kad moterėlė paklusdavo bet kokiems reikalavimams. Visiška bevalė. O Mironas mėgo, kad jam priešintųsi, draskytųsi, kandžiotųsi, spjaudytųsi prakeiksmais. Jis mėgo palaužti moteris, paversti savo paklusniomis vergėmis, bet jo visiškai nedžiugindavo sutikti tokią jau „apšildytą“ vargšelę. Be mūšio nėra ir pasitenkinimo. Būtent dėl to dabartinė taip smarkiai jį ir traukė. Ji raitėsi ir rangėsi, niekaip nenorėjo pasiduoti. Laužėsi, vaidino neprieinamą, karingąją princesę Xeną, tačiau galiausiai buvo prijaukinta. Prieš keletą savaičių jis padovanojo tai gražuolei spenelių spaustukus ir įkalbėjo juos dėvėti, kol jis palydės ją iki namų. O prieš savaitę nuėjo dar toliau: privertė tą aikštingą kumelaitę pasimasturbuoti vidury kino salės, nepaisant už nugaros sėdinčių jaunuolių. Ir tokia įvykių seka buvo daug žadanti, tačiau vakarykštis susitikimas vyrą suerzino: juodaplaukė ėmė per daug atkakliai brautis prie jo pasididžiavimo ir užsispyrusi norėjo „bent paliesti“. Vis šnabždėjo, kad ja pasitikėtų, kad ji žino, ką daro. Tai jo.

Toks nepaklusnumas išprovokavo visiškai teisėtą vyro nepasitenkinimą ir pasimatymas baigėsi nė neprasidėjęs.

Priglaudė šaltą ginklą prie savo šlaunies vidinės pusės ir stumtelėjo jį link kirkšnies. Vėsus metalas maloniai kontrastavo su šildančiu avikailiu, besitrinančiu į sėdmenis.

O, kokia sutrikusi buvo jo atletiškoji mergužėlė, kai Mironas ištiesė juodą dėžutę, kurioje, vietoje lauktų papuošalų, ji pamatė du auksinius spaustukus su mažulyčiais svareliais. Iš sodriai nuraudusių skruostų buvo galima nuspėti, kad ji žinojo, kas tai yra. Bet droviai sušnabždėjo, kad niekada nėra tokių išmėginusi.

Todėl jis paprašė leidimo juos užsegti.

Muistėsi, trypčiojo, daug kartų pakartojo „ne“, tačiau galiausiai nusileido. Kaip ir visas kitas – nugalėjo smalsumas. Raudonplaukis neskubėjo. Leido jos širdies ritmui įsibėgėti. Marškinėlius segiojo kankinamai lėtai, nubraukė juos nuo moters pečių, po to ėmėsi liemenėlės: labai švelniai apvedžiojo visus kontūrus, liesdamasis prie odos tik pačiomis pirštų pagalvėlėmis. Galiausiai atsegė stovėdamas jai už nugaros ir žvelgdamas į savo atspindį didžiuliame veidrodyje. Išlaisvino dvi tobulas krūtis. Suėmęs jas delnais, prispaudė prie moters kūno, o speneliams leido išsprūsti tarp pirštų. Mažučiai rausvi kalneliai taip ryškiai atsispindėjo veidrodyje:
– Žiūrėk į juos, žiūrėk, kokie gražūs, – murkė jai į ausį.

Moters odą išmušė raudonos dėmės. Ypatingai ryškios jos buvo šiek tiek žemiau raktikaulio. Tas vaizdas vyrą tiesiog hipnotizavo. Lygiai taip pat kaip ir jo draugės sutrikimas, baimė pakelti akis į judviejų atspindį, sustingimą keičiantis trypčiojimas, kurį jis suvaldydavo suėmęs ją už pečių ir pastatydamas į reikiamą jam pozą. Tylios ir švelnios grumtynės truko keletą minučių.
– Štai čia, gražuole mano, aš tau juos įsegsiu ir jie štai taip suspaus tave.

Moteris neaiškiai suaimanavo, lyg ketindama prieštarauti, lyg prašydama tęsti.

Pirmąjį įsegė pats, prieš tai liepęs atidžiai stebėti, kaip tai daroma. Antrąjį turėjo įsisegti pati. Kol mergina mėgino atkartoti įgudusio vyro judesius, partneris dantimis kramsnojo jai kaklą, kuris atsivėrė visu gražumu, moteriai palenkus galvą ir mėginant susidoroti su užduotimi. Svarelis virpėjo jai mėginant viską atlikti tinkamai, o vos paleistas ėmė timpčioti įjautrintą spenelį.

Tačiau tuo viskas nesibaigė. Mironas atsargiai apvilko jos marškinėlius, užsegdamas tik pirmas dvi sagutes ir ant pečių užmetęs puspaltį suskliaudė rūbą taip, kad jis liktų šiek tiek laisvas. Liemenėlę paliko ant lakuoto kavos stalelio – tai jo trofėjus. Po to švelniai paėmė savo draugę už rankos, šyptelėjo taip, kaip nė neįtartum jį sugebant, ir išsivedė į gatvę. Žingsniavo lėtai, lipo laiptais, susikibę ir kikendami nubidzeno išsitęsusia nuokalne, o jis vis stebėjo, kaip rausta ir bąla jos veidas. Kai atrodė, kad ji ima apsiprasti su nuolatiniu krūtų dirginimu, sustojęs krantinėje raudonplaukis ją atsuko į miestą kertančią upę ir pakišęs rankas po paltuku keliskart lengvai trūktelėjo svarelius. Ji tik kvėptelėjo, viena ranka mėgindama prisidengti, kita jį nustumti, bet buvo akivaizdu, jog atsirito nauja malonumo banga ir ji pasidavė.

Priartėjus prie moters namų jis stumtelėjo ją laiptinėn ir koja užrėmęs lauko duris atlapojo skvernus, apnuogindamas krūtinę. Speneliai buvo papurtę ir įraudę, pilni priplūdusio kraujo ir jautrūs iki skausmo. Truktelėjo šiurkštokai, bet pakankamai atsargiai, kad nesužeistų ir po to lūpomis sugavęs vieną pumpurėlį ėmė godžiai jį čiulpti. Moteris susvirduliavo. Jis pakartojo tą patį su antruoju ir iš jos kūno ėmė sklisti unkštimas. Kai trečiame aukšte subraškėjo rakinamos durys, ji kone su ašaromis akyse sugriebė Mirono švarko atlapus ir įsisiurbė į lūpas.

Va čia tai geras prisiminimas. Kaip tik toks, kuris priverčia jo daikčiuką tvinkčioti. O tai jau yra gerai, tai jau yra pažanga. Galėjo prisiekti, kad anas net šiek tiek sutvirtėjo. Spoksojo į savo varpą, nusvirusią į tamsų avikailį ir mėgino įsivaizduoti, kad švelnios gijos tai tos mažulės plaukai. Jis trinasi į jos varno juodumo plaukus... o tolumoje čirpia įkyrus skambutis.
– Supistas telefonas.

Atsikėlė iš savo geidulių krėslo ir nužingsniavo ieškoti aparato, pakeliui su pasigėrėjimu žvelgdamas į savo švelniai paraudusį pasididžiavimą.
– Taip, – trumpai atsiliepė.
– Mes jau vietoje.
– Gerai. Kaip taikinys?
– Matome, bet yra kliūčių.
– Taikinys saugomas?
– Patvirtinu. Viskas taip, kaip sakėte.
– Žinote, ką reikia daryti. Praneškite kai bus rezultatas.
– Supratau.

Mironas priglaudė nuo šlaunies įšilusį Brauningą prie skruosto ir patenkintas užsimerkė. Dievino moteris, iš kurių galima gauti tai, ko reikia, dievino savo daktarytę ir tiesiog negalėjo atsižiaugti užsakovais, kurie negaili pinigų brangiems žaisliukams. Šįkart įpatingai nuskilo.

Viskas atrodė taip paprasta, kaip du pirštus apmyžt.
2015-06-29 23:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-12 07:53
Damastas
Siaip jau, labai rastingas tekstas. Del konstrukcijos gal ir butu kabliuku, bet veikeju potyriai logiski ir suprantami.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-02 17:45
Aurimaz
Savotiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-01 14:08
RenapoezijaPlaštakė
Hm... Čia gal jau serialas? Mažutė pradžia. Bet nesujaudino.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą