Pasaka ne tik vaikams

Viename Lietuvos kaime gyvena senelis ir senelė. Gražų amželį nugyveno senoliai. Daug patyrė ir vargų, ir bėdų, ir laimingų bei džiaugsmingų akimirkų, bet, kaip prisiekė prieš Dievą mylėti ir gerbti vienas kitą ir džiaugsme, ir varge, taip ir laikosi šios priesaikos visą gyvenimą.
    Išeina jie pasivaikščioti kaimo keliu, o kaimynai palydi juos susižavėjusiais žvilgsniais – juk smagu matyti tokiame garbiame amžiuje einančius senolius, susikibusius už rankų, vienas į kitą meiliai žvilgčiojančius.
    Kartą senukai taip ėjo pamiške, kai pamatė kelkraštyje sustojusį automobilį. Priėję arčiau, išgirdo barnius. Jame moteris ir vyras kažko ginčijosi, bet, pastebėję senukus, pritilo. Senukai jau buvo bepraeiną pro šalį, kai išgirdo vyrą besikreipiantį į juos:
    -  Atleiskite, gerbiamieji, aš norėčiau jūsų kai ko paklausti. Dovanokite už žingeidumą, bet man įdomu, kaip jūs, nugyvenę tokį amželį, taip pagarbiai vienas su kitu elgiatės, susikibę už parankių darniai žingsniuojate, lyg ką tik susituokę būtumėte? Kaip jums pavyko per tiek laiko išsaugoti meilę ir pagarbą vienas kitam?
    Senukas su senute susižvalgė, šyptelėjo ir vienu balsu atsakė:
    - Labai paprastai.
    Dabar jau ir jaunoji moteris išlipo iš automobilio, nes ją nustebino toks garbiosios poros atsakymas. Ji, dar visai nenurimusi nuo užplūdusių ją emocijų, bet, kiek įmanoma mandagiau, paprašė senukų papasakoti savo sėkmingą gyvenimo istoriją.
    - Kad nelabai yra ką pasakoti, - vėl kartu prašneko senukai, – bet šį tą galime jums paaiškinti, - dabar jau vienas senolis tęsė pokalbį. – Yra dalykų, kuriuos visi žmonės puikiausiai žino, tik kai kada apie juos pamiršta. Na, pavyzdžiui, jūs dabar dėl kažko ginčijotės, net garsiai bartis pradėjote, o ar išsprendėte šį konfliktą? O juk viską galima išspręsti ir be didelių barnių, o ramiai įsigilinus į problemą ir abipusėmis pastangomis ieškant palankiausio sprendimo. Svarbu įdėmiai įsiklausyti į savo partnerio norus, jo nepertraukinėjant, neįžeidinėjant ir, jei jis ne visai teisus, bandyti ramiai paaiškinti, kur jis klysta.
    Jaunoji pora susidomėjusi klausėsi senuko pasakojimo.
    - O, svarbiausia, mūsų jaunieji klausytojai, visą gyvenimą reikia nepamiršti tų gražių žodžių, kuriuos prisiekėte prie altoriaus, - dabar jau senelė tęsė kalbą. – Niekada nepamirškite, kad gerbti savo mylimą žmogų, visada juo rūpintis, padėti, iškilus sunkumams, būti šalia, kai jam to reikia, yra pagrindiniai dalykai, kurie padeda gyventi ilgą ir gražų gyvenimą kartu. Bet, kad visa tai pavyktų įgyvendinti, turi norėti abu bendro gyvenimo partneriai.
    Vyras ir moteris susimąstė. Juk visa tai yra puikiausiai žinomi dalykai, bet kodėl žmonės apie juos taip dažnai pamiršta?
    Senukai, pamatę užsigalvojusius savo klausytojus, vėl susikibo už  parankių, pakštelėjo vienas kitam į skruostus ir lėtai nukeliavo savais takais.
    Šiltas vasaros vėjelis lengvai  žaidė pamiškės žolynuose, netoliese sraunusis upeliukas linksmai plukdė niekada nepailstančius savo vandenis, iš miško girdėjosi ritmingas genio stuksenimas, o gegutė savo kūkavimu skelbė daug laimingų ir turtingų gražaus gyvenimo metų. Visiems visiems, kurie to nori ir labai labai dėl to stengiasi.