Paliestoji. 9 skyrius

Lėkdamas motociklu miesto gatvėmis, Tomas sekė savo seserį jau ne deginto asfalto, o sukeltų katastrofų pėdsakais. Kuo toliau, tuo jo nuostaba vis labiau augo. Pažadinti bei tebenaktinėjantys žmonės plūdo į gatves, ketindami tapti pirmaisiais keistų įvykių liudininkais. Kas trečias naudojosi telefonu vaizdams įamžinti ir internetas jau tvino pranešimais.
Kaip ir Tomas, žmonės regėjo tik pasekmes. Skirtingai nei jis, visi uždavė sau tą patį klausimą – kas visa tai padarė?
Sparčiausiai atvykusi žurnalistų komanda jau ruošė rimtąją artileriją – mikrofonus ir vaizdo kameras, ketindama iškasti kriminalo smulkmenas. Bėda su reportažu buvo ta, jog „įvykio vieta“ driekėsi kelis kilometrus per miesto centrą ir sunku buvo nustatyti „karščiausią“ tašką. Be to, niekas negalėjo padoriai paaiškinti situacijos.

Keli liudininkai tvirtino matę „liepsnojančią pragaro išperą, lekiančią šviesos greičiu“. Patyrusio žurnalisto nuomone, panašias pasakas gimdydavo tie, kurie ketindavo žūtbūt pakliūti į kadrą. Šiems ir Godzila buvo tikrų tikriausia.
Tokie fantastai buvo nuvyti į šalį pirmiausiai.
Dar pora regėjo policijos ekipažą, besivaikantį juodą automobilį, besiblaškantį iš vienos eismo juostos į kitą... ir pragaro būtybę, keliančią chaosą jiems iš paskos.
Na gerai, dvi liudininkų komandos regi „pragaro būtybę“ - kas čia vyksta? Žurnalistas atrodė suglumęs. Jo operatorius gūžčiojo pečiais. Filmuoti ar nefilmuoti?

Priverstas šliaužti vėžlio greičiu, Tomas laviravo tarp žmonių, keikdamasis pro sukąstus dantis. Šie lyg niekur nieko vaikštinėjo tarp liepsnojančio automobilio ir apvirtusio dviejų (laimei, tuščių) cisternų sunkvežimio, užtverdami visą gatvę.

Netrukus skardus sirenų žviegimas pabaidė apspangusią minią į šalis ir raudonas motociklas su palengvėjimu trūktelėjo į priekį, didindamas greitį. Po akimirkos Tomą ėmė lenkti du policijos patruliai. Šis paslaugiai užleido kelią.
Policijai įkandin nugrumėjo juodas, šarvuotas furgonas be jokių identifikacijos ženklų. Jų ir nereikėjo. Vyriausybė lygiai taip pat sėkmingai galėjo užrašyti „Rauginto pieno produktai“ ant šono ir visi vis tiek būtų supratę, kad viduje – ne maisto prekės.
- Kad tave kur... - atsiduso Tomas, neketindamas atsilikti nuo furgono. Kad ir kur įklimpo jo sesuo, jis neketino likti pasyviu stebėtoju.

Užnugaryje likę žurnalistai kaipmat suuodė, jog iškviestos specialiosios pajėgos turėtų prilygti kažkokiai sensacijai, todėl nedelsdami supakavo savo įrangą atgal į transportą ir visu greičiu pasileido procesijai iš paskos.

Tomas tuo tarpu nusprendė, jog metas šeimynėlę supažindinti su situacija. Šalme įmontuota belaidė įranga jam leido nelėtinti greičio. Atsiliepusiai Lilijai jis trumpai nupasakojo pastarųjų trijų kilometrų padarinius, sukeltus išprotėjusios sesutės. Ir kad dabar jau ne vien policija užsinorėjo jos kumpio.
- Gerai... - atsiduso Lilija kitame ryšio gale. - Ta prasme – nieko čia gero, žinoma, bet nieko jau nepadarysi. Važiuok ten, kur Luka yra dabar. Aš jaučiu tavo buvimo vietą. Jei prireiks, duok ženklą ir Fabija persikels tau į pagalbą.
- Aš maniau, jūs visi atvyksite?
- Mes atvyksime, - patvirtino Lilija. - Bet prieš tai reikia sutvarkyti porą reikalų. Mes sugalvojome, kaip sustabdyti Luką.
- Tikiuosi, tas ežeras pakankamai platus, gilus ir atvėsęs, - murmtelėjo Tomas. - Ką tik mačiau kiaurai pradegintą mikrą. Jinai jau šokinėja kiaurai metalą, mam.
- Judviejų kraujas tas pats, tu atlaikysi.
- Taip, bet mano odinė striukė ne to paties kraujo... Oi faaaak!... - nutęsė Tomas.
- Ką?
- Dabar aišku, kodėl specus iškvietė. Jinai ir mentų auto patvarkė pakeliui. Stipriai patvarkė.
- Laikykis. Mums metas, - Lilija nutraukė ryšį.

Tomui užnugaryje riedėję žurnalistai trumpam sumažino greitį, kad galėtų įamžinti sumaitotą autobusų stotelės pastogę ir po nuolaužomis įstrigusį patrulio automobilį.

* * *

Liepsnoms bei smūgio bangai perliejus gatvę, Luka nagais įsikibo į tirpstantį asfaltą, šiepdama dantis bet nieko nepajėgdama įžiūrėti ugnies jūroje. Nuo smūgio svaigo galva ir krypties pojūtis trumpam pradingo. Akimirką jai pasirodė, jog turėtų laikytis įsitvėrusi kuo stipriau, antraip tuoj kažkur nukris.
Dujų sukelto sprogimo liepsnos užgeso vos per kelias sekundes ir ryškus švytėjimas merginos akyse sunyko iki pilko degėsių rūko, kuriame skendėjo visa nuniokota gatvė.

Spengimas ausyse pamažu virto nemalonaus triukšmo kakofonija – iš rėmų tebekrito išdaužytų langų stiklo likučiai, įvairiais balsais spygavo parduotuvių bei truputį toliau gatvėje paliktų automobilių signalizacijos. Kiekvienas liepsnos paliestas paviršius silpnai rūko – ore maišėsi svylančių dažų, bitumo, sudegusio popieriaus kvapai ir Lukos nosis atsisakė normaliai funkcionuoti. Ji pamėgino apsidairyti, tačiau pastatai, gatvė ir dangus neketino liautis sukęsi. Nepaisant to, ji vis tiek įnirtingai rietė po savimi kojas, kėlėsi ir krito šiepdama dantis. Jos medžioklės grobis vėl spruko, o ji gaišo laiką voliodamasi ant žemės. Luka net virė iš pykčio.

Ne iš karto pastebėjo, jog ją stebi persigandęs sunkvežimio vairuotojas, išlipęs iš kabinos padėkoti Dievui už tai, jog nepasikvietė anapilin per anksti. Žmogus netrukus atsitokėjo ir puolė atgal į kabiną.
- Dėl Dievo, laikykitės! Aš tuoj!
Luka greičiausiai būtų suklususi ir netgi nusistebėjusi, jei būtų kreipusi į jį dėmesį. Vairuotojas nebuvo jos medžioklės objektas – tik dar viena gyvybės forma, pasimaišiusi gyvenimo kelyje. Ji trumpam sustingo ir užsimerkė, stengdamasi atgauti krypties pojūtį bei prablaivyti galvą.
- Nejudėkite, tuoj jums padėsiu! Tuoj padėsiu! - vairuotojas atlenkė gesintuvo rankeną ir Luka klyktelėjo, perlieta putomis. Nesidairydama šmaukštelėjo uodega į užpuoliko pusę, šastelėjo į šalį ir vėl krito ant žemės. Šį kartą žvilgsniu aptiko agresorių ir sušnypštė ant jo.
Vairuotojas tebelaikė gesintuvą, tačiau antrą kartą jo naudoti nesiryžo, apstulbintas liepsnojančios merginos reakcijos. Jis tik dabar pajuto, kad su Luka kažkas ne taip. Jos oda nesvilo ir neanglėjo. Plaukai atrodė panašūs į auksinės liepsnos liežuvius, gaubiančius veidą ir bangomis besileidžiančius iki juosmens. Žmogų įdėmiai stebėjo skaisčiai žėrinčios akys, primenančios žioruojančias anglis. Ir jis tik dabar pastebėjo ragus bei uodegą.
Luka urgztelėjo ir pamėgino atsistoti. Šį kartą kojos išlaikė ir ji susvyravo it girta. Vyras skubiai metė gesintuvą ant žemės ir atsitraukė atgal, nenuleisdamas nuo jos akių.
- Atsiprašau... - pratarė.
Mergina paspigino jį žvilgsniu, dar kartą sušnypštė, tada nusisuko ir ėmė uosti orą, ieškodama savo aukų  kvapų. Gatvė atsidavė svilėsiais ir automobilio joje nebuvo nė ženklo. Sumurmėjusi ji žengė į tą pusę, kur bėgliai paspruko, sulig kiekvienu žingsniu jausdamasi vis tvirčiau. Kol pasiekė artimiausią sankryžą, pro dūmus pagaliau prasimušė gaivesnis oras, o su juo – ir medžioklės grobio kvapas. Šis įelektrino kraują gyslose iš naujo ir Luka pasileido į priekį visu greičiu.

Išvydo apgadintą automobilį kaip tik tuo metu, kai šis vėl pamažu didino greitį. Pro išdaužtą galinį stiklą Luka matė, jog viduje telikęs vienas vairuotojas. Antrasis spruko pėsčiomis? Ką gi, mažesnė bėda iš dviejų. Pėsčią ji bet kada pavys.

Nojus nesuspėjo įsibėgėti tiek, kad gaudynės miesto gatvėmis prasidėtų iš naujo. Jis pastebėjo ryškų blykstelėjimą veidrodėlyje, tada automobilį stipriai krestelėjo, skaudžiai į pečius įsirėžė saugos diržai ir stipriai padvelkė metalo bei dažų degėsiais. Užnugaryje oras ėmė kaisti neįtikėtinais tempais.
Paprastai abejingas pasauliui, Nojus pirmą kartą gyvenime rimtai išsigando ir riktelėjo iš visų plaučių, automobiliui verčiantis ant stogo. Šaižiai sudžeržgė į šaligatvį besitrinantis metalas. Pastato siena anapus priekinio stiklo greitai artėjo ir Nojus suinkštė pro sukąstus dantis, stipriau įsitverdamas vairo. Susidūrimo smūgis jį bloškė į priekį, tačiau saugos diržai ir šį kartą atliko savo darbą.

Nepaisant to, netrukus šie tapo tikra rakštimi. Nojus visu svylančiu kailiu juto, kad Luka stengiasi jį pasiekti ir puolė vaduotis iš nepavydėtinos pozicijos. Pakibęs ant saugos diržų, jis šiaip ne taip įveikė sagtį, spėjo sugriebti durų rankeną ir išsirito iš automobilio dar prieš tai, kai vairuotojo vieta užsiliepsnojo.
Luka dar nebuvo visai pametusi galvos. Tiesiai virš apversto automobilio teliūskavo beveik pilnas kuro bakas ir salonas jau buvo apimtas liepsnų. Mergina mažiausiai troško pakliūti į antro sprogimo centrą. Vos tik Nojus išsirito lauk, ji taip pat atsitraukė, peršoko automobilį ir pastebėjo, jog vaikis jau neša kudašių į vidinį pastato kiemą.
Jis vis dar tikėjosi pasprukti? Luka dabar jautėsi it katė, stebinti už uodegos prispaustą pelę. Jai atrodė, jog Nojus juda tiesiog per lėtai.
Seno trijų aukštų pastato vidinis kiemas skendėjo tamsoje, kurią Lukos ugnis prasklaidė vaiduokliškais atšvaitais. Nojui tai buvo ženklas, jog jis dar neatsiplėšė nuo persekiotojos. Kitas blogas ženklas buvo metaliniai vartai, blokavę kitą išėjimą iš kiemo.
Susikeikęs jis nusitaikė į artimiausias duris, tačiau Luka neketino tęsti gaudynių uždarose patalpose. Vienu šuoliu praskriejo Nojui virš galvos, uodegos galu kepštelėdama šiam į petį. Vaikinas subliuvo nesavu balsu, sukdamasis ratu bei kaire ranka įnirtingai gesindamas užsiliepsnojusius rūbus.
- Palauk, stok! - ėmė maldauti.
Ore pasklidus skrudintos mėsos kvapui, Luka staiga atsitokėjo ir net šiek tiek išsigando – ji tikrai ketino pasimėgaudama nudobti žmogų? Argi toks buvo planas?

Ne, jokio plano iš tiesų nebuvo. Ji tiesiog pasidavė emocijoms ir išbėgo iš namų, kad galėtų nutverti tuos, kurie sužalojo Dominyką. Neturėjo nė menkiausio supratimo, ką padarys juos nutvėrusi. Ji paliko tokias mintis vėlesniam laikui, kai bent vienas iš trijų atsidurs jos naguose.
Dabar Nojus inkšdamas gesino savo svylantį petį, pamiršęs apie bet kokį šansą pasprukti, o duris užtvėrusi Luka jautėsi it šuva, kuris visados vaikosi dviratininką, tačiau niekados nežino ką daryti, kai dviratininkas nulipa nuo dviračio.
Pagaliau ji pažvelgė ir į save, apimtą liepsnų. Tokia ji net negalėjo delnu sušerti Nojui į veidą, nepavertusi jo anglimi. Rūbai seniausiai virto istorija – o juk išėjo iš namų su mėgstamiausiais marškinėliais.
Jos liepsnojantis kūnas? Luka regėjo tokį reiškinį pirmą kartą, tačiau klausimų dėl to  nekilo – instinktyviai nujautė, kad tai jos ugnis ir kad reiškinys visai natūralus, kai viduje verda tokios stiprios emocijos.
- Tu bent žinai, kodėl aš tave čionai įvijau? - urgztelėjo ji Nojui.
- Ne! - inkštė šis, traukdamasis atbulas.
Luka liuoktelėjo į šalį, atitverdama išėjimą iš kiemo ir vaikinas krito ant žemės, iš netikėtumo susipynus kojoms.
- Pažiūrėk į mane įdėmiau. Nieko neprimenu? - palinko virš aukos mergina.
Nojus purtė galvą į šalis, nė neketindamas matyti. Tačiau vis tiek pažino – iš pradžių balsą, o įdėmiau įsižiūrėjęs – ir liepsnų apimtą veidą.
- Tu gi ta... šita... - sumikčiojo.
- Žinai, kas aš?
Nojus bijojo linktelėti. Dabar jis suprato, kodėl buvo gaudomas po visą miestą. Porąsyk regėjo Luką Dominyko draugijoje, o pastarasis, jo nuomone, greičiausiai jau buvo padžiovęs autus. Ir dabar šita atbėgo... ko? Tempti jo pragaran?
- Ne aš vairavau! - pratarė narkomanas, stengdamasis prisidengti veidą nuo ugnies.
- Pakartok? - dar labiau palinko Luka. Ji nuramino savo liepsnas iki menko rusenimo, kad galėtų geriau girdėti ir tuo pačiu nesupleškintų berno gyvo.
- Tai Oska už vairo sėdėjo, - suniurnėjo Nojus, gūždamasis į embriono pozą. - Oska ant šaligatvio užlėkė, kad stuktelėtų tam...
- Oskaras? Povilo mašinoje?
Nojus niuktelėjo smakru sau į krūtinę.
- Bet tu jį taip pat lietei, - Luka prisiminė jutusi Nojaus kvapą tamsiame skersgatvyje, už šiukšliadėžių.
- Aš tik... padėjau...
- Garsiau! - pareikalavo mergina, akimirkai plykstelėdama visu ryškumu.
- Nede... nedegink! - suklykė Nojus, stengdamasis šliaužte atsitraukti į šalį. - Aš tik... aš tik padėjau nunešti jį nuo gatvės! Nieko jam nedariau! Oska viską darė! Aš tik padėjau!
- Tu padėjai užkišti už šiukšlių krūvos mirštantį žmogų? - šnypštė Luka, sukdama uodegą kilpomis. Įsiutusi ji pasisuko šonu, perliedama gulinčiojo nugarą staigiu smūgiu. Uodega palietė Nojų vos akimirkai, tačiau šis užklykė visa gerkle. Ėmė kapstytis rankomis į priekį, ieškodamas kokios nors tamsios skylės įlysti ir pasislėpti. Tačiau jis buvo vidury kiemo – jokių plyšių, deja.
Velniškai stiprūs bei deginantys smūgiai pylėsi nepaliaujamai. Paskendusi įtūžyje, Luka talžė ant žemės besiraitantį kirminą, beveik negirdėdama šio klyksmų, nejausdama svylančio kūno smarvės. Nojaus klyksmus išgirdo kiekvienas, kas dar nebuvo nuėjęs miegoti, ar pabudo pažadintas triukšmo. Tamsiuose languose pasirodė veidai, tačiau ir tie ilgai neužsibuvo. Liudininkai skubėjo pranešti policijai, jog kieme vyksta kažkas nepaaiškinamo. Žudomo žmogaus klyksmus operatorius galėjo girdėti net kitame ryšio gale.

Kai Luka liovėsi siautėti, Nojus jau gulėjo plačiai išsipleikęs, praradęs sąmonę. Iš jo marškinių liko skiautės, vos dengiančios skrudintais rėžiais sukapotą nugarą.
Mergina lėtai atsitraukė nuo savo aukos, giliai kvėpuodama bei stengdamasi išlaikyti blaivų protą – pastaruoju metu šis itin lengvai užleisdavo vietą laukiniam įtūžiui. Mergina net pati nustebo, kiek daug jo sukaupė savyje. Žvilgtelėjo į savo auką blaivesnėmis akimis – ne, gailesčio šiam kirminui visiškai nejautė. Tačiau ir talžyti nejudančio nebeketino.

Dar du liko. Ir dabar ji žinojo, kas yra kalčiausias iš visų trijų. Deja, Oskaras buvo pasilikęs toliausiai, jo net kvapo nebuvo likę. Žinoma, galėtų atsekti atgal automobilio pėdsakais ir surasti vietą, kur jis išlipo, bet kiek laiko tai užimtų?
Ne, Oskaras palauks. Kitas kirminas rangėsi kur kas arčiau.

Luka ryžtingai pasuko prie išėjimo iš kiemo, palikusi Nojų likimo valiai. Jei greitoji suspės šiam į pagalbą – jo laimė. Visa kita ne jos rūpestis.

Pasiekusi gatvę sustingo vietoje apstulbusi – ši buvo užtverta policijos automobiliais. Tiesiai prieš ją pūpsojo juodas, šarvuotas sunkvežimis, prieš kurį stovėjo išrikiuota skydų siena. Iš už skydų kyšojo šalmuotos galvos, žėrėjo nuleisti stiklai bei ginklų vamzdžiai. Šiek tiek toliau, pridengti automobilių, ginklus į Luką taikė neperšaunamomis liemenėmis pasipuošę pareigūnai ir visur buvo taip tylu, kad pirmas (neužtikrintas?) įsakymas atrodė netgi pernelyg garsus:
- Mesk ginklus, gulk ant žemės, rankas į šalis!..

* * *

Dominyko sesuo Meilė buvo atkakli ir itin užsispyrusi – net ir įsikalta galvon neteisinga mintis tapdavo veik neišmušama, nebent kas nors išrasdavo nenuginčijamus argumentus bei įrodydavo kitaip.
Dabar ji tikėjo, jog Dominykas atsipeikės kur kas greičiau nei už paros, kurią žadėjo jo gydytojas. Šis, žinoma, pritrūko žodžių – žmogaus organizmas visgi buvo itin nenuspėjamas. Paskatinta savo tikėjimo, mergina taip ir liko laukti lemtingojo pabudimo. Iš pradžių jos entuziazmą bei pakilią nuotaiką palaikė draugė, pakeliui užsukusi į ligoninę. Vėliau, kai motina liovėsi kankinusi ją telefono skambučiais, raginančiais traukti namo, mergina tenkinosi budinčios naktinės pamainos dėmesiu – kol visos moterys paliko ją ramybėje.

Dabar ji stengėsi nusnūsti laukiamojo fotelyje, įsitaisiusi šiek tiek patogioje pozoje. Alkio nejautė, kaip ir didelio susižavėjimo savo pačios idėja. Laukti iš komos bundančio brolio buvo nemalonus ir netgi šiek tiek kraupus užsiėmimas. Meilė bijojo, kad Domas gali visai nepabusti.
Iš pradžių tėvas, vieną naktį tiesiog pradingęs iš jos gyvenimo. Pati kvailiausia automobilio avarija, į kokią buvo įmanoma pakliūti. O dabar ir brolis. Tarsi jos giminės vyrai būtų pasmerkti žūti avarijose.
Apimta tylios panikos, Meilė meldėsi kaip tik ji viena sugebėjo. Nežinia, kokiam dievui ir be jokių žodžių. Atrodė, kad jei tyliai siųs savo broliui savo pačios sveikatą, šis galbūt ją kažkaip gaus ir atmerks akis greičiau. Meilė nežinojo, kaip. Ji paprasčiausiai tikėjo.

Spragt... ragt... ttt...

Krūptelėjusi pramerkė akis ir apsidairė, mėgindama suvokti tokio keisto triukšmo šaltinį. Rodėsi, aidas atsklido nuo budinčiojo personalo pusės, apšaudė visus kampus ir nuspragsėjo koridoriumi tolyn, ieškodamas naujų paviršių, nuo kurių galėtų atsimušti.
Kas tai? Šūvis? Kažkoks idiotas šaudo ligoninėje?

Meilė klausėsi nejudėdama, stengdamasi išgirsti kitus garsus. Beveik sunykęs, spragsėjimas ūmai vėl ėmė stiprėti – tačiau jau iš kitos pusės, kol vėl užplūdo laukiamojo patalpą – su nauju, neįtikėtinu stiprumu. Merginai net galvą susvaigo.
Ne, joks čia šūvis. Tokį reiškinį ji patyrė pirmą kartą. Aidas elgėsi visai ne taip, kaip normalūs aidai turėtų.

Pašokusi iš krėslo pasuko prie išėjimo į koridorių, ketindama pasiklausti budinčiojo personalo. Dirstelėjusi iš už kampo įšalo vietoje – abi budinčios moterys gulėjo paslikos ant grindų, o koridoriuje be jų dar buvo keturi pašaliniai žmonės. Išsigandusi Meilė nejučia žengė atgal, tačiau netrukus vėl atsargiai žvilgtelėjo.

Trys moterys ir vienas vyras. Jos dėmesį kaipmat patraukė raudonplaukė, kuri atrodė matyta. Argi ji ne tos merginos, kuri surado Dominyką, motina? Ir tas vyras juodais plaukais... jis dieną irgi čia lankėsi, tačiau neištarė nė žodžio. Ką šie žmonės veikia ligoninėje antrą valandą nakties, kai visi normalūs seniai miega?

Vėl pažvelgė į gulinčiąsias ant žemės ir nusprendė, kad rodytis bei klausinėti visiškai nesinori. Meilė atsitraukė ir pasuko atgal į laukiamąjį. Tačiau ir ten likti nenorėjo – ji atsitraukė dar toliau, į praėjimą šalia operacinės, kur už stiklo ilsėjosi Dominykas. Šiame koridoriuje nebuvo kur pasislėpti, o trauktis dar toliau ji nebeketino. Ligoninėje buvo daugybė vietų, kur tie keturi galėjo turėti reikalų. Jei ateis būtent čionai, ji bet kuriuo atveju norės sužinoti, kokio velnio jiems prireikė Dominyko palatoje tokiu metu.
Bent jau Meilė šitaip stengėsi įtikinti save, tamsiame koridoriuje klausydamasi savo širdies dundėjimo.

Netrukus išgirdo žingsnius ir vos nepasidavė impulsui sprukti. Apėmusi baimė atrodė nepakeliama, tačiau ji tebestovėjo užsispyrusi, ketindama vykdyti sumanymą iki galo.
- Štai čia, - tarė ramus moters balsas. Įsibrovėliai išniro iš už posūkio. - Nemanau, kad jie bus palikę palatą atrakintą... oi!..
Rodžiusi kelią moteris išvydo Meilės siluetą koridoriaus prietemoje ir sustojo. Kiti trys susigretino su ja.
- Aš maniau, tavo triukas bus išjungęs juos visus? - suabejojo moteris baltais plaukais. Jai iš dešinės sustingusi aukšta, išstypusi juodaplaukė nežymiai trūktelėjo pečiais, gręždama merginą neperprantamu žvilgsniu.
- Palauk... - nutęsė Lilija, pakreipdama galvą. - Tu juk Meilė, tiesa? Dominyko sesuo? Mudvi buvome susitikusios dieną.
- Aš tave pamenu, - tyliai atsiliepė mergina, stengdamasi išlaikyti lygų balsą. - Tave ir tą vyrą tau už nugaros...
- Lilija, - priminė savo vardą moteris, išvydusi neryžtingumo ženklus Meilės veide. - Ir mano vyras, Kirilas. O čia mano pusseserės, Elza ir Fabija.
- Aš Fabija, - šyptelėjo blondinė, nežymiai kilstelėdama ranką ir pamojuodama pirštais.

Meilė tyliai linktelėjo, šaudydama žvilgsniu nuo vienos prie kitos. Nesiryžo ištarti mačiusi juos priimamajame, kur ant žemės liko gulėti budinti naktinė pamaina.
- Bet visgi, - sumurmėjo blondinė, smalsiai dirsčiodama į Meilę, - kodėl ji...
- Ar galime tai patyrinėti vėliau? - netekusi kantrybės pertraukė Elza. - Mes turime darbo!
- Taip, tikrai, - palietė savo plaukus Lilija. - Laikas nestovi vietoje... Meile, tau galbūt atrodys šiek tiek keista, bet mes turime reikalų su tavo broliu.
- Aš mačiau, ką jūs padarėte toms moterims, - staiga įsidrąsino mergina. Tačiau jos balsas vis tiek išdavikiškai suvirpėjo. Ji žengė arčiau palatos durų, užstodama šias savo kūnu. - Aš neleisiu jūsų į vidų! Domas ir taip be sąmonės, vos gyvas! Jis neatsipeikės dar visą parą!
- Haa... šūds! - tyliai nutęsė Fabija. - Ji matė...
Sutrikusi Lilija susižvalgė su Kirilu, kuris nutaisė sugižusią miną ir pasikasė pakaušį, murmėdamas panosėje.
- Velniop, aš rimtai nesiruošiu čia stovėti visą naktį, - atsiduso Elza, keldama dešinę ranką. Meilė ūmai įsitempė, tačiau net prietemoje nesunkiai įžiūrėjo, kad jokio ginklo moteris neturi. Ji tiesiog suglaudė pirštus ir...

SPRAGT!!!

Vibruojantis, šūvį primenantis garsas perskrodė it nematomas tinklas, užkliudydamas savo siūlais nervų galūnes. Meilė nevalingai kilstelėjo abi rankas, prisidengdama krūtinę bei veidą, žengdama atatupsta. Atrodė, dar šiek tiek ir kažkas neatlaikys jos viduje. Jei ir nepaguldys ant žemės, tai bent supykins garantuotai.
Vibracijų aidai nušaudė koridoriais užnugaryje, tačiau netrukus ji prisiminė, kas su panašiu garsu buvo negerai praeitą kartą. Ir iš tiesų – po kelių akimirkų pragaištingas spragsėjimas vos neapkurtino, užgriūdamas iš kitos pusės.
Meilė sukando dantis, įremdama petį į palatos duris bei kovodama su pykinančiu noru susilenkti pusiau. Elza tebespigino ją juodomis akimis, laikydama ranką iškeltą. Mergina galėjo prisiekti, jog sugrįžusį garsą beveik galėjo įžvelgti ore, kai šis susigėrė į juodaplaukės pirštus.
- Kas per... - žiaukčiojo Meilė, kovodama su skrandžio spazmais.
- Neveikia, - atsiduso Elza. - Stiprus tavo kraujas, mergyt. Visi normalūs nuo mano magijos netenka sąmonės jau po pirmo aido.
- Magijos?.. - neketino patikėti mergina.
- Mes raganos, - pratarė Lilija, pagaliau nusprendusi imtis ko nors, kas duotų realų rezultatą. - Ir mes čionai atėjome ne tam, kad kenktume tavo broliui. Tiesą sakant, mes ketiname jį kuo greičiau pastatyti ant kojų. Mums reikia jo pagalbos.
- Jis ir taip atsistos ant kojų, be jūsų įsikišimo! - laikėsi savo Meilė. - Jam tikrai nereikia jūsų abejotinos Adamsų šeimynėlės! Pasiieškokite kvailių kitur!
- Adamsų? - prunkštelėjo neišlaikiusi Fabija. Suirzusi Lilija dėbtelėjo į amžinai linksmą pusseserę.
- Gerai, turbūt metas mano „magijai“, - atsiduso Kirilas. - Prisiekiu, aš tikrai nekenčiu prievartos...
Meilė tik giliau įkvėpė, kai juodaplaukio vyro akys žybtelėjo rausvais atšvaitais, šiam ryžtingai besiartinant. Įgimtas užsispyrimas tebelaikė ją vietoje. Be to, šis vyras nekentė prievartos... geras ženklas, ką besakyti!
Kai Meilė pajuto Kirilo tvirtas rankas, sugniaužiančias jos liaunus pečius, jos dešinysis kelis suveikė beveik instinktyviai, taikydamasis į vyro tarpkojį - beliko palinkti į priekį. Tačiau tenubraukė tuščią orą, kai jis vikriai pasisuko šonu, priremdamas ją prie sienos.   Meilės pirštai įsikibo į Kirilo riešus, dirbtiniais nagais akėdami odą ir visai šviežias žaizdas, paliktas Lukos dantų. Ji iš tiesų bijojo – vyriškis turėjo būti mažiausiai dusyk už ją sunkesnis ir nežinia kiek kartų stipresnis. Sprendžiant iš jėgos, veikiančios jos pečius, visi šansai laimėti grumtynes tebuvo graži svajonė... tačiau Meilė būtent svajonės ir laikėsi, įsitvėrusi jos su neatremiamu užsispyrimu. Kai Kirilas neišlaikęs suurzgė iš skausmo, ji paleido į darbą dantis.
- Po galais, ir šita..! - stūgtelėjo jis, blokšdamas merginą šalin nuo savęs, purtydamas sukandžiotą ranką. Meilė būtų išsitiesusi ant žemės, jei ne Fabijos rankos, nutvėrusios ją ir surakinusios neįprastai stipriame glėbyje.
- Tu gal ir netiki, bet mes tikrai nepadarysime jam nieko bloga, pamatysi, - padvelkė šiltas oras Meilei į ausį. Ši beveik nesiklausė, staigiai atlošdama galvą. Fabija to tikrai nesitikėjo ir smūgis vos nesulaužė jai nosies. Net ir būdama atspari įvairiausių tipų žalai, ji nekentė skausmo kaip ir visi kiti. Ir sumuštos nosies skausmas, jos nuomone, buvo vienas iš nemaloniausių.
- Eina šikt, na ir charakteris... - purtė galvą jau gerokai suirzusi, nepaleisdama besimuistančios merginos iš glėbio. - Kirilai, imkis durų, o aš nuraminsiu šį tasmanijos velnią!
- Maloniai prašom! - pareiškė šis pro sukąstus dantis, atkišdamas ranką Lilijai.
- Nelieskit mano brolio! - spėjo suklykti įnirtusi Meilė, kai visas tamsus koridorius ūmai išnyko ir ji pajuto į veidą tvokskusį stiproką vėją.

Virš jos galvos vėrėsi pilkai purvinas, silpnai švytinčiomis žvaigždėmis nusėtas dangus. Aplinkos pokytis buvo toks staigus, jog Meilė akimirkai pamiršo, jog yra tebelaikoma svetimuose gniaužtuose.
O netrukus pati stipriai įsitvėrė Fabijos rankų, nes tiesiai prieš ją, vos už pusės žingsnio vėrėsi giliausia dirbtinė praraja, kokią ji buvo regėjusi savo gyvenime. Žemai žemai mirguliavo automobilių masė ir virė miesto gyvenimas, nė iš tolo nepanašus į kasnakt regimą savo mieste. Transporto srautas buvo tiesiog per didelis.
- Kaip tau patinka Manheteno vaizdas tiesiai nuo Empair Steito viršaus? - tyliai paaiškino regimą panoramą Fabija. - Jau pasiruošusi ramiai klausytis, ar vis dar rodysi savo charakterį? Aš galiu tave tiesiog paleisti čia ir dabar... tačiau bijau, jog tavo broliui tai labai nepatiks, kai jis atgaus sąmonę.
- Ne... nepaleisk... - vis stipriau gniaužė Fabijos rankas Meilė. - Aš... aš bijau aukščio!
- Ačiū Dievui, - lengviau atsiduso ragana, - kad nors šito bijai.
Meilė pajuto trūktelėjimą ir pastato kraštas nutolo. Blondinė atleido rankas, atsitraukė per žingsnį ir palietė pirštais savo nosį, tikrindama šios būklę.
Jos abi stovėjo ant vienos iš atbrailų, skirtų tikrai ne turistams. Atbrailos plotis tesiekė  trejetą metrų ir jos netvėrė jokios apsauginės grotos. Meilė nė nepajuto, kaip atsidūrė prie sienos, šaudydama paklaikusiu žvilgsniu į naktinį Niujorką ir labiausiai – į Fabiją, kuri lyg niekur nieko krapštė nosį. Meilę ūmai užvaldė kita baimė – kad ši, ragana besivadinanti moteris tuojau pat išnyks ir paliks ją čionai vienui vieną.
- Gerai, - pagaliau susitelkė į reikalus blondinė. - Manau, tavęs nebereikia įtikinėti, jog visa tai nėra paprasčiausias pokštas? Jei pasakysiu, jog esu pati tikriausia ragana, ar patikėsi manimi?
Meilė tyliai palinksėjo. Ji iš tiesų nė už ką nenorėjo abejoti, būdama svetimoje šalyje be pinigų ar vizos. Suabejos, kai vėl stovės Marijos žemėje.
- Aš nejuokauju, - šyptelėjo Fabija. - Tavo kovotojos dvasia pagirtina, gali tuo neabejoti, bet mums dabar mažiausiai norėtųsi gaišti laiką, kai mano paklaikusi dukterėčia siaubia miestą.
- Tavo...
- Luka, - pasiskubino paaiškinti moteris. - Lilijos dukra. Turėjai ją matyti dienos metu. Man sakė, ji kalbėjosi su tavimi, tavo brolio draugė raudonais plaukais...
- O... - prisimerkė nuo vėjo gūsio Meilė, labiau baidydamasi aukščio, nei klausydamasi Fabijos žodžių. - Taip... taip, aš pamenu.
- Kažkas ją vėlai vakare išmušė iš pusiausvyros. Nežinau, kas bet tavo sužeistas brolis yra didžiausia priežastis, kodėl ji dabar it paklaikusi vaikosi tris jį sužalojusius asmenis po miesto centrą. Ir patikėk, kai viena iš raganų netenka sveiko proto, vaizdelis būna prastas. Mūsų giminėje visi turi magiškų galių ir Luka saviškę naudoja it kosminis laivas raketų kurą. Mes penkiese nesugebėjome jos sulaikyti.

Meilė atsitūpė, kad jos sąmonės taip stipriai neveiktų urbanistinės prarajos vaizdas.
- Jūs penkiese negalėjot, bet dabar norite pasiimti ir mano brolį? - papurtė galvą.
- Jai būtina pamatyti, kad Dominykas yra gyvas ir sveikas... Na gerai, gal ne toks sveikas, kokio tikrai norėtume, bet Lilija nėra visagalė. Klausyk, mes čia laužome visą krūvą tabu ir aukojame savo asmeninį saugumą! Tos seselės priimamajame -  normaliomis aplinkybėmis Kirilas ištrintų joms atmintį! Dabar mes turime laiko tik joms prisvaiginti. Žinai, koks triukšmas kils iš ryto? Džiaukis, jei per artimiausias dešimt minučių tavo brolis galės pats vaikščioti su ramentais! Luka turi jį pamatyti, kad apsiramintų, antraip bijau, jog šiąnakt neužteks ir specialiųjų pajėgų komandos jai suvaikyti. Panašu, jog mano dukterėčia tavo brolį įsimylėjusi pakankamai, jog dėl jo sugriautų dalį senamiesčio!

Meilė netikėdama spoksojo į Fabiją. Ilgai žiūrėjo, stengdamasi aprėpti neįtikėtiną istoriją savo nelanksčiu protu. Ši neištvėrusi pavartė akis:
- Na gerai, tau nebūtina tikėti kiekvienu mano žodžiu, po velniais! Susitarkime šitaip – arba tu mums netrukdai, arba aš palieku tave čia ir kapstykis kaip išmanai!
- Jūs nedarysit mano broliui jokių nieko bloga! Aš neleisiu! - neketino taip lengvai susitaikyti Meilė.
- Kaip žinai, - atsiduso ragana, bejėgiškai skėstelėdama rankomis. - Iki negreito susitikimo tada...
- Ne! - klyktelėjo mergina, šastelėdama iš vietos bei puldama prie Fabijos, kol ši dar neišnyko. Apglėbė abiem rankomis, neketindama taip lengvai paleisti. Ne iš karto pajuto, jog kažkas negerai su pagrindu po kojomis – jo paprasčiausiai nebebuvo. Vėjas taršė abiejų moterų plaukus it pasiutęs, abiems krentant į prarają.
- Tu! Beprote! - prakošė ragana tiesiai jai į ausį, pati apkabindama iš baimės paklaikusią merginą.

Blogiausia buvo tai, jog kiekvieną sekundę augantis kritimo greitis rijo saugios teleportacijos šansus ir Fabija nieko negalėjo dėl to padaryti.