Paskutinė mano gyvenimo diena                        (Rexui atminti)

Iškart supratau, kad atgal negrįšime. Tądien kažkaip intuityviai suvokiau, kad tai mano paskutinė kelionė. Kelionė be atgalinio hmmm... ryšio?adreso?kelio? Gal ne paskutinė, o galutinė, todėl, kad ši išvyka turėjo savo galutinę (ar galinę? ) stotį. Na, nesvarbu. Stiliui dabar jau nebeturiu laiko. Gal net ir mintys bus padrikos - negaliu susikaupti, tiek daug norisi pasakyti, bet visko – nespėsiu, ir bijau neužfiksuoti svarbiausio.
Taigi, įsodino mane į mašiną sunkiai, vis muisčiausi, stengiausi ištrūkti. Matyt, nujaučiau. Be to, kai prieš porą savaičių mane vežė ten pat, girdėjau kaip maniškė savo žentui bėdavojo, kad prisikankino su manim per pastaruosius kelis mėnesius, pinigus kaip į balą išmetė kažkokiam šundaktariui, o naudos jokios. Tik blogyn vis. Kad kvapas nuo manęs siaubingas - tą ir jos žentas, kuris vairavo, pastebėjo garsiai - pūliai kaip nenyksta, taip nenyksta. Šiaip šunelis geras ir myliu aš jį labai, na bet kad kankinasi nabagas. Tą patį ir tądien, kai paskutinį kartą važiavom kalbėjo. Ar dabar važiuojam? Ech, sakiau, kad bus painiavos, niekaip susikaupti neina.
O pavasaris dabar, pavasaris. Šuniui ant uodegos dabar nueis pavasaris. Medžiai tik sužaliavo, žolė tokia dabar kvapni ir sultinga. Mėgstu jos truputėlį pakrimsti, kad kvapas burnoj gaivesnis būtų ir dantims sveika, aš taip manau. Na, bet ką aš čia dabar apie žolę. Kažką kita norėjau apie pavasarį. Taip, šilta dabar, net, sakyčiau, karšta. Smagu taip išeiti palakstyti po žolę ar pasivolioti. Gaila ta žaizda atsirado ir smirda, tai prie panų nelabai artinuosi, tik iš tolo gailiai nužvelgiu. Yra ir kitų naujų nematytų, jaunulkų. Aišku, susitinku ir senas savo draugužes, bet...
O žaizda tai vis dėl mano pikto būdo atsirado. Kiek pamenu save, tai vis pikčiausias iš kitų šunų. Nežinau dėl ko taip, bet ir nesvarbu dabar. Tai va, per Kalėdas kažkur susipjoviau su savo kaimynu iš ketvirto aukšto. Tas tai didelis... mhmm... šnauceris ar kaip ten jį, o aš tai dvarnius, mažas (ir vėl pamiršau iš pradžių viską nušviesti, Jūs sukat galvas, kas čia ir apie ką ), bet kad matytumėt, ne vieną dičkį esu pašiurpinęs. Bet šis, padla, kad įsitvėrė į mano ausį, na galvoju, Reksiuk, atsisveikink su savo klausos aparatu. Šiaip ne taip mus išskyrė, ir paliko man žaizdą, mane pribaiginėti. Gal blogai uždezinfekavo, gal tas šnauceris kokių atsparių dezinfekcijai  nuodų man pavarė, bet amen, jaučiu, kad basta, alles kaput.
Šeimininkę savo labai myliu, nors jau gal reiktų sakyti – mylėjau. Ir ji mane. Kiek kartų ragino ją dukros atiduoti mane į kaimą, ne vieta tokiam pikčiurnai mieste, bet ne, manoji vistik negalėjo su manim skirtis. O dabar matau, kad išsiskirs. Su daktaru girdžiu, kaip kalba, kad operacija ir vaistai kainuos šimtą litų. Ne, kur gi aš tokius pinigus imsiu, iš jos veido matau, kad ji taip sako, tyliai. Ir žiūri į mane taip graudžiai. Viskas aišku – paliks. Kaip gaila, tik septyni metai vasarą būtų sukakę. Šuniui dar tik pati branda. Įdomu vistik, ar liks po manęs kokių palikuonių. Kažkaip vis atlikdavau lytinį aktą, o pasidomėti apie pasekmes, nejaučiau esant reikalinga. Ir prisirišęs, kaip kiti, nebuvau nei prie vienos. Dabar gailiuosi, o tada galvojau, kad taip savo šeimininkei ištikimesnis lieku. Ta prasme, visą save pajungiu tik jai, nesidalinu ir neišsiskaidau, neišbarstau savęs kam kitam. Manau supratot, ką norėjau pasakyti. Dabar galvoju, priešingai – reikėjo vis tik rūpintis ir savimi. Nes gi ir ji šimtinės dėl manęs pagailėjo. Na, neturėjo, bet koks skirtumas – man nuo to nelengviau. Galėjo gauti, pasiskolinti, gi ir dukros jos gerai stovi. Pas vieną, kur šalia gyvena, tai dažnai būnu – pasiturintys, ir šiaip, gailestingi, ir tas žentas, kur dabar atvežė, mane mylėjo. Na, savotiškai gal, aš nežinau, bet tikrai neduotų man dabar migdomųjų suleisti, jei čia, ne mašinoj būtų pasilikęs.
Toks lyg svaigulys iškart paėmė. Jaučiu, kaip susiūbavo viskas, kambarys suktis pradėjo, lyg pajudėjo kažkur, į galutinę kelionę palydi mane, manoji matau verkia, ir mano paties akys ašaromis paplūdusios, bet dar vis lyg ir regiu saviškę, per miglą…ar tai ji…ne. Išėjo, nelaukė. Ir gerai, sudie…nepamiršk…