AkademixKonkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo IX-ąją vietą.
Nuskambėjo kurtinantis lokomotyvo švilpukas ir greitasis traukinys „Vilnius – Klaipėda“ tęsė kasdienę kelionę. Šiaulių miesto perone likę stovėti žmonės atsisveikindami mojavo rankomis. Jų siluetai vis tolo ir mažėjo, galop juos išskirti iš aplinkos paprasto mirtingojo akiai tapo nebeįmanoma. Palengva tolo ir renesanso stiliaus katedros bokštas, pramonės gamyklų kaminai, savivaldybės stadiono apšvietimo stulpai. Daugiaaukščiai mūriniai pastatai tapo mažais žaisliniais nameliais. Nejučia visi rūpesčiai, paskutinių savaičių išgyvenimai liko toli už horizonto. Rytinės saulės kaitinamais bėgiais artėjo atostogų svaigulys.
Erikas Svaja pro vagono kupė pravirą langą nerūpestingai stebėjo pralekiančius Žemaitijos vaizdus: žalius klonius, nedidelius miškų intarpus, nokstančio vasarojaus laukus, lyg užsakytą -skaidrią padangę. Po kojomis gulėjo sportinis krepšys. Rankoje laikė nedidelį mineralinio vandens butelį. Lengvos pagirios šiam trisdešimtmečiui pardavimų vadybininkui buvo nesvetimas dalykas, ypač po itemptos darbo savaitės. Aptempta maikutė išryškino sporto klube saikingai išpuoselėtą kūną. Skersvėjis lengvai kedeno tamsius, trumpai kirptus plaukus, o akis slėpė madingi akiniai nuo saulės.
Įsivyravusią ramybę sudrumstė netikėtai pasirodžiusi traukinio palydovė. Norėdama atkreipti keleivių dėmesį ji saldžiu, tačiau užtikrintu balsu mandagiai pasisveikino ir neskubia eisena, linguodama klubais, lyg podiumu, žengė per vagoną. Besižvalgydama į šonus, pradėjo maloniai siūlyti keleiviams kavos ir užkandžių. Tai buvo jauna, neseniai baigusi aukštuosius mokslus mergina. Po kepure besislepiantis šviesių plaukų kuodas, dangaus žydrumo akys, prisirpusių vyšnių spalvos lūpdažiu paryškintos lūpos ir kiek paraudę skruostai bylojo – skoningai patraukli. Darbinė uniforma jai tiko, o mintys apie tai, kas slepiasi po baltais marškinukais ir kelių nedengiančiu sijonu, kaitino Eriko vaizduotę. Vyrukas, nežiūrėdamas užsuko butelaičio kamštelį ir įdėjo gėrimą į krepšį. Merginai priėjus arčiau, ant krūtinės prisegtoje kortelėje jis perskaitė užrašą „Silvija“.
- Kavos, arbatos? – nusišypsojusi paklausė palydovė.
Akimirką Erikas sutriko, jį apakino nežemiškas grožis. Žemė kviečia Eriką! Ar girdite?! (šaukia teksto autorius)... ir šis, lyg gavęs niuksą į pašonę, greitai atsitokėjo ir dusliu balsu pralemeno:
- A-haaa... Juo-dos kavos su pienu, jei galima.
Silvija plačiau nusišypsojo ir praviros lūpos apnuogino baltus it perlai dantis. Toks kliento pasimetimas jai kone kasdienis įvykis. Mergina puikiai išmanė savo vertę, todėl visada stengdavosi išlikti rami ir kiek šaltoka. Iš šalies žiūrint būtų galima pamanyti, kad subrendusi ne pagal metus. Vos baigusi mokyklą, ji paliko gimtuosius tėvų namus ir išvyko į sostinę laimės ieškoti. Kukliai būtybei iš provincijos tai buvo rimtas išbandymas, kuris ją užgrūdino, išlaisvino ir ji tapo komunikabiliu, gyvenimu besidžiaugiančiu, šiltu žmogumi.
- Gal ko prie kavos pageidautumėte? – perklausė klientą.
- Mmm.. ne, ačiū, - abejodamas tuo, ką sako, ištarė vyrukas.
- Užsakymas bus po dešimties minučių.
Mergina užsirašė kažką į bloknotą ir guviai patraukė link kitų keleivių. Erikas pasikasė pakaušį ir šiek tiek pagalvojęs susigėdo, jog nepavyko parodyti daugiau drąsos. Šiaip jis nebuvo ištižęs, bet čia juk tokia gražuolė, kad nors prie širdies dėk!
Netrukus pasigirdo moteriškų batelių kaukšėjimas, prasivėrė durys ir pasirodė ta pati vyruką sudominusi šviesiaplaukė.
- Jūsų kava. Dar karšta. Būkite atsargus, - ir ji, paėmusi puodelį pasilenkė, atsargiai padėjo ant atlenkiamo sėdynės padėklo. Erikas nužvelgė abi jos rankas. Ant jų sužadėtuvių ar vestuvinio žiedo nesimatė. Tai tik dar labiau padidino jo azartą.
- Dėkui. – prielankiu tonu ištarė jis ir pabandė nusišypsoti, bet pats sudvejojo tos šypsenos natūralumu. Jai nueinant nusiėmė akinius ir godžiai nužiūrėjo prisirpusias, nudepiliuotas blauzdas. Taip, nuo instinktų pabėgti sunku, o gal ir visai nesinori...
Tuo metu traukinys sustojo atnaujintoje Telšių stotyje. Į vagoną įlipo žemaičiuojanti pražilusių senjorų porelė, keletas garsiai kalbančių ir reiškiančių emocijas studenčių ir jauna moteris su nepaklusniu vaiku. Kava, rodos, galutinai „pramušo“ pagirias, suteikė energijos, kurios taip visą rytą trūko. Metas veikti. - pagalvojo Erikas. Tokiais atvejais labiausiai tinka klasikiniai, laiko patikrinti metodai. Jis išsitiesė, ranka perbraukė šukuoseną, nevalingai nusivalė šiaip jau švarius ūsus ir, apsiginklavęs nematomomis Amūro strėlėmis, pasiruošė maloniai kovai.
- Ar skanu buvo? – priėjusi paklausė Silvija.
- Žinoma, aš sužavėtas jūsų mokėjimu virti kavą. – užtikrintai atsakė Erikas.
- Malonu girdėti. Iš jūsų euras penkiasdešimt centų. Vyrukas, kiek pasikrapštęs, iš piniginės ištraukė dviejų eurų monetą ir įdėjo merginai į delną. Ši suskubo ieškoti smulkių, tačiau jis prabilo pirmas:
- Grąžos nereikia.
Mergina įgudusiu judesiu įsidėjo pinigus į kišenę ir jau ruošėsi pasirūpinti kitų keleivių poreikiais, kai vyrukas, sukaupęs drąsą, ištarė:
- Ar būtų galima gauti jūsų telefono numerį? Mergina kiek nustebo, atidžiau nužvelgė, šitą, kaip jai pasirodė akiplėšišką klausimą uždavusį vyrioką ir pasakiusi, kad nepažystamiems vyrams telefono numerio nedalina, nuėjo toliau vykdyti savo pareigų.
- Nepasisekė. - pagalvojo Erikas ir jo veide pasirodė pralaimėjusiojo mūšį (bet ne karą) grimasa. Tuo tarpu Silvijai šis briunetas pasirodė savotiškai patrauklus. Mat šiek tiek vyresnis, aukštas, be alaus pilvuko. Lengvas vasarinis įdegis tik sustiprino jo vyriškus veido bruožus.
Praėjo geras pusvalandis ir tolumoje pradėjo ryškėti aukštai iškilusios uostamiesčio kranų strėlės, dvidešimt pirmojo amžiaus statybos dangoraižiai. Artėjo galutinė maršruto stotis. Nuskambėjo pranešimas:
- Klaipėda. Gerbiami keleiviai, išlipdami nepamirškite savo daiktų. Tikimės, kad kelionė jums buvo maloni ir kitą kartą rinksitės keliauti su „Lietuvos greitaisiais traukiniais“.
Paskutinis iš vagono išlipo jau ne kartą minėtas pagrindinis šios istorijos veikėjas Erikas. Keistas sutapimas, o gal lemtis, kad apačioje jo laukė ta pati, skaniai gaminanti kavą, Silvija. Dienos šviesoje ji atrodė dar patrauklesnė. Figūra priminė gitarą, o prikibti prie makijažo ar rūbų būtų buvę tiesiog šventvagiška.
- Tai atvykote atostogauti ar kitais reikalais? – paklausė ši.
- Aaaa... Pailsėti, pakeisti aplinką, susipažinti su jumis. – atšovė jis.
- Nejaugi?! – nepatikliai perklausė Silvija.
- Žinoma. Argi galėčiau tokiai žaviai būtybei meluoti. Sąžinė neleistų! Na, tai kaip bus dėl telefono numerio?
- Tai kad aš net jūsų vardo nežinau...
- Prieš daug metų tėvai mane praminė Eriku. Ir niekas dėl to neprieštaravo.
Mergina nusijuokė, jai patiko vaikinai, turintys humoro jausmą. Tada ji koketiškai ranka pasitaisė plaukus ir saldžiu balsu tarė:
- Malonu. Aš Silvija. Bet gali vadinti Silva. - ir padavė vaikinui dešinę ranką.
Šis, kiek sudrėkusia nuo jaudulio savąja, atsargiai spustelėjo josios švelnų delną. Merginos skruostai dar labiau paraudo, o lengvas pajūrio brizas svajingai glostė ant kaktos krentančius plaukus. Žinoma, jam pavyko gauti telefono numerį. Vos užėjęs už stoties pastato jis, lyg sprinteris, pirmas kirtęs finišo liniją, rodė triumfo ženklus ir iš šalies atrodė gana komiškai. Tokie jau tie vyrai... Ištuštinęs mineralinio vandens butelį, sėdo į netoliese stovintį taksi ir patraukė į viešbutį.
Įvykiai rutuliojosi greitai ir jau kitą dieną Erikas paskambino Silvijai ir susitarė dėl pasimatymo. Kavinė, įsikūrusi dešimtajame dangoraižio aukšte, su vaizdu į jūrą tam kuo puikiausiai tiko. Atėjęs kiek anksčiau sutarto laiko, atsisėdo už staliuko prie lango, ant stalo atsargiai paguldė raudoną rožę ir, užsisakęs stalo vandens, su nekantrumu, bei pastebimu jauduliu, laukė merginos pasirodymo. Tolumoje, vos įžiūrimas, į kitą uostą išplaukė didžiulis krovininis laivas. Pakrante klykdami ir sukdami ratus skrodė kormoranai. Netrukus pasirodė ji. Vaikinas, susižavėjęs žvilgsniu glostė ją visą. Silva dėvėjo lengvą, kone permatomą, šviesią kokteilinę suknelę ir avėjo prie jos taip derančias basutes. Na ir visa kita buvo „čiki“. O Erikas jai pasirodė jau kitame anplua: žele suformuota šukuosena, madingi klubiniai marškinėliai, džinsai ir klasikiniai batai, populiariai vadinami „lakierkomis“.
- Labas! - jis atsistojo ir padavė merginai dar neišsiskleidusios gėlės žiedą.
- Malonu.
Ji žaismingai įkvėpė taip mėgstamos gėlės aromatą. Mintyse apsidžiaugė, kad jis, neklausęs, įspėjo jos skonį. O jam patiko jos kvepalų kerai. Abu patogiai įsitaisė prie stalo. Fone skambėjo Berlin kūrinys „Take my breath away“. Akimis palengva tyrinėjo vienas kitą, domėjosi, kaip sekėsi diena, galop priėjo padavėjas.
- Gal užsisakom vyno? – pirmas su nekantrumu prabilo Erikas.
- Nebloga mintis. Man balto, pusiau saldaus – tarė ji.
- Man to paties...
Lengvai gurkšnodami vyną jiedu labiau atsipalaidavę kalbėjo apie savo dirbamų darbų subtilybes, pomėgius, šeimas ir kitus nereikšmingus dalykus, juokavo ir žarstėsi komplimentais, tarsi būtų pažįstami, tik seniai nesimatę ir išsiilgę kits kito. Gėrimas kaitino jauną kraują. Už lango matėsi dar vieno nepakartojamo saulėlydžio pradžia. Ištuštinusi aistros taures, porelė patraukė link jūros, kuri buvo rami. Lyg tyla prieš audrą. Jausmų audrą! Vakaras buvo šiltas, o gaivus Baltijos vanduo plovė nuogas pėdas, banga po bangos. Liko tik kelios akimirkos prieš saulei panyrant į vandenį. Abu stovėjo ant molo ir apsvaigę (be žodžių) gėrėjosi nepakartojamu reginiu. Svaja priėjo arčiau ir nejučia paėmė jos ranką už trapaus riešo. Oda buvo tokia lygi, švelni, kad net šiurpuliai perbėgo kūnu. Ji nesipriešino. Jis pažiūrėjo į gilias akis, į prisirpusias lūpas, vėl į akis, tarsi paskendo jose. Tada jų krūtinės palengva susiglaudė ir trapi riba, skyrusi lūpas – išnyko, kaip ir visa visata. Liko tik jų karštų kūnų artuma. Jis laikė ją apkabinęs per liemenį, juto jos gilų kvėpavimą, padažnėjusius širdies dūžius, stangrius spenelius ir putlias krūtis. Ji rankomis apglėbė jo kaklą, įsirėmė į tvirtus pečius. O palaidi Silvijos plaukai neleido aplinkui stovėjusiems aiškiai matyti viso intymumo. Buvo jau gerokai aptemę. Jie vis dar nepaleido vienas kito iš glėbio. Abiems taip nesinorėjo, kad šita dieviška akimirka baigtųsi. Po minutės Silvija, padėjusi galvą ant peties, stebėjo ryškėjančią mėnulio pilnatį, kuri galbūt pranašavo naujų santykių gimimą…
