Supyk dabar ir kaukštelk man per galvą
savu žvitriu liežuvio plaktuku,
kol aš įgausiu burokėlių spalvą
ir porciją apysveikių jėgų
kam nors sugriauti arba pastatyti.
Antraip, žinai... kaip stovintis vanduo.
Dar vakar tau norėjau pasakyti,
kad aš tave labai... bet, ai - tiek to.
Aš išeinu kampų kakta matuoti.
Parskrisiu Machaonu - drugeliu.
Prasideda... Tik nepradėk raudoti.
Juk tu žinai, kad aš tave _ _