Aš be rankų be kojų klajoju
Mintyse svajose tarsi rojuj,
O realijos rėmuos tik stoviu...
Žemės paukščiui pavydžiu kilimo,
Slidžiai žuviai – gilaus panėrimo.
Netgi kurmiui jo žemių pavydžiu.
Vabalėlio ropojimą akimis godžiai lydžiu.
Neturiu aš nei rankų, nei kojų
Ir gyvenimas mano ne rojus.
Būčiau medis – laikyčiau aš dangų,
Lapais glostyčiau sparnuotį brangų,
O dabar šakomis net nemoju,
Tik KAIP medis šaknim disponuoju.
Šaknimis įsitvėrus ne žemės,
Bet, jaučiu, jog į pagrindą remias.
Negaliu tik sumoti, į kokį
Ir greičiau jau man knieti žinoti...
... PŪKŠT! aaaaaaa- - - - - - - - - -
Apkabinus laikiau aš BALIONĄ?!...
Tiesa, gražų, didžiulį, raudoną...
Neturėjau aš rankų, nei kojų,
Ir gyvenimas buvo ne rojus...
...........................................