Prieštamsis (3)

Vikartas

Vikartas Leris, Priepelkių dvidešimt trečiojo filialo vyresnys mechanikas, pavyzdingas Technomantų Ložės pirmos kategorijos pameistrys, nekentė. Nekentė visko ir visų aplinkui. Jį siutino pastovios vadovybės priekabės. Erzino viskas, kas bent kiek nukrypo nuo Technomantijos Kanono. Bendradarbiai buvo pasipūtę idiotai, pavaldiniai – nevalyvi visažiniai, o samdiniai laužė viską, kas buvo bent kiek sudėtingiau nei plaktukas.

Jei būtų išdrįsęs, Leris būtų įsakęs surinkti visus nekanoninius mechanizmus bei prietaisus, ir ištrenkęs lauk iškart po išsvajoto paskyrimo vyresniuoju mechaniku. Bet neišdrįso. Ir ne dėl to, kad būtų bijojęs direktoriaus, ne o ne – pavojus slypėjo pavaldiniuose.

Vyrmechas nepasitikėjo nei vienu iš savo mechanikų bei mokinių. Visus įtarė polinkiu į laisvamanišką mąstymą bet nieko negalėjo padaryti. Taip, visi pavaldiniai sąžiningai kalė Kanoną. Dabar. Tačiau Vikartas norėdamas nebūtų pamiršęs, kaip visi tie parsidavėliai talkino net nepyptelėdami senesniajam vyrmechanikui. Velionis tuo tarpu buvo ne šiaip eretikas, o tikrų tikriausias inžinierius, tfu tfu, kad neprikibtų. Ir ne tik neslėpė savo gėdos, o atvirai tuo didžiavosi! O blogiausia, kad senas niekšas ne tik dešimtį ciklų gadino gyvenimą Vikartui, bet dar sugebėjo prikiaulinti net ir iš kapo. Nelemtas, sumautas, Makinos prakeiktas toliagrafas sugedo kaip tik tada, kai Vikartas praktiškai įgyvendino savo viso gyvenimo svajonę, ir ne šiaip sau svajonę, o visų svajonių svajonę!


Prieš tris dešimtis ciklų Vikartas Leris, tada dvylikametis miestelio auditoriaus sūnus, lydėjo tėvą, atliekantį privalomąsias patikras vietiniuose Bendrovės padaliniuose. Buvo adventas, pats Tamsos vidurys, kai saulė net vidurdienį neišlįsdavo iš už horizonto. Šlapios snaigės nykiai leidosi į tamsias gatves, apšviestas tiktai seniūnijos išlaikomais žibintai gatvių sankryžose. Bažnytininkai reikalavo laikytis pasninko ir susilaikyti nuo visų patogumų. Ta proga tikintieji išjungė žibintus prie savo namų, o mažiau dievobaimingi sekė iš paskos, idant nevestų kaimynų į pagundą. Ir, be abejo, sutaupytų. Mieste buvo labai tamsu, labai drėgna ir labai šalta.

Auditoriaus pareigos nebuvo nei gerai apmokamos, nei labai gerbiamos. Tiesa sakant, patys patikrinimai jau buvo beprarandą prasmę. Tačiau Bendrovės Statutas vis dar reikalavo atlikti reguliarų auditą, tad senis Leris vis dar turėjo pakankamai darbo ir, stokodamas įžvalgos, ketino perleisti verslą vienatiniam sūnui. Jaunajam Leriui begaliniai skaičių stulpeliai buvo siaubingai nuobodūs, bet alternatyva – tapti samdiniu arba užsiverbuoti į armiją – kėlė dar mažiau žavesio. Tad jis pareigingai mokėsi sudėti, atimti, ištaisyti, susegti ir registruoti. O dabar, atėjus metui lankyti klientus, taip pat pareigingai šlepsėjo per sniego pliurzę paskui tėvą, ir tempė ant kupros vienintelį kontoros pasididžiavimą – tikrą aritmometrą. Ne šiaip kokį prisukamą niekniekį, o tikrą pneumatinį aritmometrą su bronziniais skaičiais ir beikelito rankenėlėmis!

Tiesą sakant, tiek aritmometras, tiek mokinys šiandieną buvo visiškai nereikalingi, tačiau vizituodamas miestelio jėgainę, auditorius pageidavo atkeliauti su visomis įmanomomis regalijomis. Jėgainė teužėmė vieną plytinį pastatą miestelio pakraštyje, bet buvo absoliučiai būtina miestelio egzistencijai. Ji teikė suspaustą orą, varantį visų manufaktūrų ir turtingesnių amatininkų stakles ir mechanizmus. Atidirbusiu garu šildė minėtąsias manufaktūras, seniūniją ir arčiau stovinčius pastatus. O visų svarbiausia, teikė gyvenvietei miesto statusą, ypatingai brangų visų miestelėnų savimeilei.

Galų gale kelionė per tamsų ir šaltą miestą baigėsi, ir jėgainės durys pirmą kartą atsivėrė prieš jaunąjį Lerį. Karšto oro banga apgaubė atvykėlius ir nuvijo darganos šaltį. Grindinį – pastato vidus buvo išgrįstas – drebino stūmoklių atatranka. Kurtinančiai žviegė garas,  klanksėjo vožtuvai ir staugė ugnis pakurose. Akis rėžė neįtikėtinai ryški anglinių lempų šviesa.

Keturių aukštų pastatas neturėjo nei vieno perdengimo – nuo grindų iki pat stogo kilo plieno ir geležies monstras. Milžiniškas garo variklis rėmėsi į grindinį šešiomis poromis špižinių letenų. Kiekviena pora laikė tartum dvigubą geležies koloną, kylančią iki palubės. Trys cilindrai, į kurių kiekvieną būtų tilpę du-trys suaugę vyrai, kabojo tarp kolonų beveik pačioje palubėje, ir kaip plunksneles mėtė aukštyn-žemyn trijų metrų ilgio stūmoklius. Stūmokliai, ne mažiau įspūdingo dydžio švaistikliais, perdavė judesį į alkūninį veleną. Alkūninis velenas turėjo du šešių metrų skersmens smagračius, įsispraudusius tarp cilindrų. Smagračiai, nepaisant dydžio, sukosi taip greitai, kad stipinai liejosi į vientisą diską.

Vikartą Lerį krėtė drebulys. Jis ne vieną kartą buvo miestelio Švenčiausios Trejybės bažnytėlėje. Vėliau jam teko lankytis sostinės Saulės Sūnaus Išganytojo katedroje, pagrįstai tituluojamoje „įstabiausių architektūros kūriniu“. Tačiau niekur jis nepatyrė tokio mysterium tremendum, tokios baimės ir nuostabos, susipynusios su pagarba ir pasididžiavimu, kaip kad tą pirmąjį kartą išvydus mašiną-monstrą.

– Ką snargliau, gražus mūsų senis Elisas? – Sugergždė šalia balsas, vos girdimas per mašinerijos dundesį. Vikartas šiaip ne taip atplėšė akis nuo garo mašinos, ir pažvelgė į šnekėtoją. Kūrikas, sprendžiant iš pajuodusių nuo anglies dulkių drabužių, odos ir plaukų, stovėjo pasirėmęs į piestu pastatyto karučio rankenas. Pajuodusioje barzdoje švytėjo netikėtai balta šypsena be dviejų dantų. Vyras neskubėdamas sukosi suktinę. Dar keli taip pačiai atrodantys pajuodėliai stoviniavo ir rūkė prie įėjimo į katilinę, kurioje dusliai stūgavo ugnis katilų pakurose.

Vikartas nesugebėjo išspausti žodžio, tad kinktelėjo galva, rodydamas sutikimą.

– Aha, čia tau ne šiaip šūdukas, – gergždė kūrikas, – čia pats tikriausias inversinis trigubo išsiplėtimo Elisimpsonas. – Kūrikas stabtelėjo, idant įmestų burnon šviežiai suvyniotą suktinę. Nykščio nagas vikriai nubraukė nuo degtuko galvutės vašką, oras pasiekė  fosforą, fumptelėjo liepsna. Kūrikas luktelėjo, kol degtukas įsidegė, pakėlė ranką iki suktinės, ir su pasimėgavimu užpešė pirmąjį dūmą.

– Tik nepamiršk, vaiki, – akivaizdžiai patenkintas dėmesiu, toliau puse burnos postringavo visažinis pašnekovas, – mašina galinga, ale žmogus vistiek yr anos viršinykas. – Pamatęs nesuprantantį Vikarto žvilgsnį, kūrikas mostelė plačia, kaip lopeta, plaštaka į viršų. – Veizėk!

Aplink visą patalpą ėjo laiptais sujungtos galerijos, prikabintos prie sienų. Nuo galerijų link variklio šakojosi pakabinami tilteliai. Vienas galerijos balkonėlis išsiskyrė iš kitų ypatingu kiekiu susibėgančiu į vieną vietą vamzdžių, čiaupų ir ciferblatų. Prie pat krašto stovėjo kumpanosis senis. Pilkomis kelnėmis, ilgu žaliu švarku, garbiniuota apykakle, užsivožęs persenusią tribriaunę skrybėlę, susidėjęs rankas ant sidabrinio lazdos bumbulo, senis laikė įsmeigęs akis į vieną iš prietaisų. Visi mechanikai, iki tol karštligiškai užimti, dabar stovėjo ramiai ir žiūrėjo į senį. Po akimirkos, vis dar nepakeldamas akių nuo ciferblato, senis pakėlė dešinę ranką nuo lazdos, ir trūktelėjo netoliese buvusį svertą. Perstaugdama iki šiol tvyrojusį triukšmą, užriaumojo sirena. Mechai šoko traukyti svertus ir sukinėti čiaupus. Kelios sekundės karštligiškos veiklos, ir variklis sustojo… Keli šimtai tonų metalo vieną akimirką pumpavo, švaistėsi ir sukosi, o kitą – stovėjo net nekrustelėdami. Ugnis ir toliau ūžavo uždarytose pakurose, garas švilpė pro vožtuvų tarpus, bet didysis grumėjimas nutilo.

– Kas, – šiaip ne taip išspaudė jaunasis Leris, – kas jis toks? – Atsakymą žinojo ir taip, bet negalėjo patikėti. Jėgainės vyrmechanikas nominaliai buvo miestelio valdybos narys, bet neskaitant apsamanojusio požiūrio į visus ir viską, niekuo daugiau nepasižymėjo. Vikartas  su kitais gatvės vaikėzai ne kartą nebaudžiamas (tai yra nebaudžiamas tol, kol tėvas neužmatė) šaipėsi iš klibinkščiuojančio pro šalį senio, kuris daugių daugiausia tik grūmodavo lazda. O dabar tas pats senis stovėjo tiesia nugara, žiūrėjo valdovo žvilgsniu į lakstančius mechanikus ir galėjo vienu rankos mostu numarinti visą gargantiueliškos mašinos galybę.

– Che kche… – Paspringo dūmais kūrikas. – Nu tu ir duodi. Ana va, pats perskaityk. – Ir vėl mostelėjo plaštaka-lopeta link artimiausios variklio kolonos. Ant kolonos matėsi iškilos, nieko Vikartui nesakančios raidės: Mk. 6. Mod. 49. Allis-Simpson. Po jomis buvo pritvirtinta ovali varinė plokštelė su dailiai išgraviruotu vardu, ir fraze: „dimidium facti qui coepit habet“. Dar žemiau buvo keturios didesnės stačiakampės plokštelės. Teisybė, tik viršutinė buvo gryno vario – kitos buvo pagamintos iš mažiau prabangaus žalvario. Trys buvo užpildytos vardais nuo viršaus iki apačios, ketvirtoji dar tik įpusėta. Vikartas norėjo klausti, ką visi tie užrašai reiškia, bet kaip tik tuo momentu tėvo pirštai tarytum replėmis sugriebė užsižiopsojusio sūnaus ausį, ir nusitempė darbuotis audito laukuose. Tačiau kas turėjo įvykti, įvyko – Máchina Magna įgijo naują pasekėją. Senasis Leris bus paskutinis Leris-auditorius.

Kiek vėliau, jaunasis Leris sužinojo, kad ovalioje plokštelė buvo įamžintas mašinisto-statytojo vardas, o stačiakampėse  – visi po jo sekę mašinistai, mašinos valdovai. Ir neliko abejonės, kad nėra vertesnio tikslo gyvenime, nei būti įamžintam tvirtame metale, tapti garo, krumpliaračių ir stūmoklių galybės dalimi.


Pajininko sūnui tapti mokiniu mechu buvo santykinai nesudėtinga. Naujieji bendradarbiai, pajutę jaunuolio įkarštį, pakvietė prisijungti prie vietinės technomantų ložės, tad tolimesnis išsilavinimas taip pat buvo išspręstas. Natūraliai mėgstančiam tvarką ir gerą atmintį turinčiam Vikartui nesudarė problemų nei Lex, nei Canon, nei Regula. Žingsnis po žingsnio, laipsnis po laipsnio, jaunasis Leris kantriai kopė į technomantijos ir mechanikos aukštumas. Neilgai trukus doktrina taip įtraukė jaunuolį, kad technomantija tapo ne tik priemone tikslui pasiekti, bet gyvenimo būdu.

Deja, kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad išpildyti svajonę gimtajame miestelyje nėra jokios galimybės. Visi trys miestelyje ir apylinkėse esantys garo varikliai turėjo nusistovėjusią pretendentų įsiamžinti hierarchiją, ir niekas neketino užleisti vietos naujokui, kad ir koks pastarasis gabus bebūtų.

Tačiau Vikartas nenuleido nosies, ir pradėjo ieškoti galimybių persikelti į sostinę, ar bent jau provincijos centrą. Juk visi žinojo, kad sostinėje kiekviena gatvė turi savo jėgainę, garo ir suspausto oro vamzdžiai raitosi tankiau, nei medžių šakos, manufaktūrų kaminai užstoja dangų, ir kiekvienas save gerbiantis miestietis išlaiko bent vieną garinį servitorių! Vikartas buvo tikras, kad tokioje mašinerijos koncentracijoje „neužimtas“ variklis tikrai turėjo atsirasti. Proga pasitaikė įtartinai greitai, ir jaunasis mechas susipakavo savo kuklų turtą, pasimeldė Makinai, ir išvyko.

Metropolis, tarytum šimtametis silikoninis krakenas, apglėbęs Dūminį kalną ir ištiesęs čiuptuvus iki pat Angliakalvių, buvo galingas, turtingas, labai senas ir visą laiką skendėjo smoge. Iš ties nesuskaitoma daugybė visokio tipo variklių ciklas po ciklo burzgė jėgainėse, manufaktūrose ir turtingesniuose kvartaluose, ir jaunam mechui susirasti darbą buvo išties nesunku. Technomantų ložė taip pat be didelių ceremonijų priėmė minėtajį jaunuolį į savo gretas. Deja, mechaniko karjeros perspektyvos Metropolyje pasirodė besą dar sudėtingesnės, nei gimtajame miestelyje. Čia dėl kiekvienos mašinisto vietos – ir su ja gaunamo prestižo – patyliukais kovojo dvi didelės ir šešios mažos grupuotės, paremtos giminystės ryšiais, nerašytom sutartim ir kasdien kintančiais aljansais. Nei ryšių, nei asmeninio svorio neturinčio naujoko nereikėjo niekam. Prasitampęs daugiau kaip dešimtį ciklų, daugybę kartų atsimušęs į biurokratines užtvaras ir praradęs gerą dalį jaunatviško įkarščio, Vikartas Leris numojo ranka į senstančio tėvo maldavimus pasilikti, ir nusipirko vienpusį bilietą į Koloniją.

Kontinente Vikartą pasitiko svaiginančios galimybės ir širdį draskantis techno-erezijos siautėjimas. Kolonija, neturinti didelių pramonės centrų, chroniškai stokojanti kvalifikuoto personalo ir kokybiškos tradicinės mašinerijos, buvo puiki terpė veistis naujoms (naujoms! ) idėjoms. Savamoksliai mechanikai, Metropolijoje paniekinamai vadinami inžinieriais, lipdė savadarbius mechanizmus iš po ranka papuolusių medžiagų ir detalių, nekreipdami nei mažiausio dėmesio į kanonus ir taisykles. Kolonijinių Bendrovės filialų vadovybė kurstė naujovių ugnį samdydama bet ką, kas žinojo už kurio galo laikyti veržliaraktį. Vietinė Technomantų organizacija buvo pernelyg susiskaldžiusi ir silpna, kad galėtų efektyviai priešintis tokiam Bendrovės procedūrų nepaisymui. Tiesa sakant, net ir vietinės Ložės viduje tvyrojo inžinerinių idėjų pelėsio kvapelis…

Tačiau kita medalio pusė buvo daugiau nei palanki atvykėliui – čia niekam nerūpėjo giminystės ryšiai. Netgi ne ypač aukštos kvalifikacijos mechanikas turėjo atitikti tik vieną reikalavimą, idant taptų mašinistu – numirti vėliau, nei tiesioginis viršininkas. Kas, beja, nebuvo taip paprasta Metropolijos išeiviui. Tamsos periodai čia prasidėdavo anksčiau ir buvo gerokai šaltesni, nei gimtosiose salose. Pelkėtose vietovėse siautėjo maliarija. Pasenę, blogai prižiūrėti bei standartų neatitinkantys aparatai ir įrankiai lūždavo su luošinančiomis pasekmėmis.

Vikartas be problemų gavo paskyrimą į naujai įsteigtą 23-čiajį Priepelkių filialą. Teisybė, ne vyresniuoju mechaniku, bet pavaduotoju. Iš pradžių tokia padėtis jį visiškai tenkino. Tol, kol paaiškėjo, kad senas krienas vyrmechas visiškai neketino atmesti autų artimiausioje ateityje. Gimęs ir užaugęs Kolonijose, susitraukęs, kaip naginė, senis buvo atsparesnis tamsai, šalčiui ir vietinėms ligoms, nei dvigubai jaunesnis Leris. O nelaimingas atsitikimas nesiteikė atsitikti visus dešimt ciklų.

Jau veik praradęs viltį, Vikartas Leris galų gale įtikėjo, kad Makina Didžioji turi vietos didžiajame pasaulio plane ir jam, nuolankiam tarnui, kai senasis vyrmechas galų gale teikėsi atlaisvinti išsvajotąjį postą. Ne, Leris neprisidėjo prie nelaimingo atsitikimo. Mechaniko gyvenimas buvo pakankamai pavojingas ir be piktybinio pavaldinių dėmesio.

Ir štai, galų gale išsvajotoji diena atėjo! Vikartas Leris tapo vyresniuoju filialo mechaniku. Va tik viena bėda – tai nepadarė jo mašinistu… Filialas turėjo vėjo turbinų. Turėjo du vandens ratus. Netgi nupiepusį tiesioginio kaitinimo stirlingą kasyklose. Bet nebuvo nei vieno tikro garo variklio.

Visa laimė, kad sėkmė viena nevaikšto. Tepraėjus dviems savaitėms, filialo direktorių atšaukė, ir paskyrė kažkokį jaunėlį savininko sūnelį tiesiai iš Metropolio. Pastarasis turbūt nespėjo kojos iškelti iš šiltų tėvelio namų, kai pradėjo bombarduoti nurodymus, užklausimus ir instrukcijas toliagrafu. Filialą užgriuvo naujos įrangos banga. Kompresoriai, generatoriai, grąžtai, smėliasrovės, pjūklai – aukštos kokybės Metropolio gaminiai, ne šiaip koks Kolonijų šlamštas. Gurguolininkai vilko visą šitą gėrį stenėdami. O paskutinė vilkstinė atvežė garo variklį! Naujut naujutėlis variklis atvyko tiesiai iš 6-tosios Manufaktūros. Vyrmekui nušvito perspektyva tapti ne šiaip mašinistu, bet mašinistu-statytoju.

Dešimt dienų Vikartas Leris buvo laimingiausia būtybė pasaulyje. Nejausdamas žemės po kojomis, balsu skaitydamas pritinkančias ištraukas iš Lex ir Canon, jis savomis rankomis išpakavo kiekvieną detalę. Saulė dabar švietė mažiau kaip devynias valandas per dieną, kasdien pasirodydavo vis vėliau ir leisdavosi anksčiau. Nekreipdamas dėmesio į sandėlininkų protestus, Leris nugrobė visus atsarginius perkeliamus žibintus, ir nevalgęs negėręs surinkinėjo, prižiūrėjo, keikė, komandavo, maldavo, grasino ir netgi kartais gyrė po septyniolika valandų per parą. Machina Magna laimino ir padėjo. Garo variklis gimė.

Ir dar koks garo variklis! Negalima sakyti, kad Leris buvo išrankus tuo klausimu. Išties, jis būtų visiškai patenkintas, tapęs paprasčiausio svirtinio vienacilindrio mašinistu. Tačiau lygiai taip pat jis nematė reikalo kuklintis – čia buvo ne šiaip sau variklis! Čia buvo daugiau, gerokai daugiau, nei galėjo tikėtis toks mažas filialas, pasimetęs Kolonijų pakraštyje.  Čia buvo ne kas kitas, kaip pats tikriausias „trigubai dvigubas“ – dvipusės eigos dvigubo išsiplėtimo dviejų velenų Pernas!

Tačiau laimė staiga baigėsi. Vietoje to, kad leistų laiką su savo garo varikliu, vietoje to, kad derintų, teptų, poliruotų ir visaip kitaip jaukintųsi naujai gimusio variklio genius, vyresnysis mechanikas buvo priverstas užsiimti tokiais niekais, kaip toliagrafo remontas.

Leris nemėgo elektros prietaisų, bet būtų nesunkiai susitvarkęs net su pačiu prašmatniausiu audoriumi. Visos aptarnavimo ir remonto instructio buvo labai aiškiai išdėstytos Kanone. O ką daryti su šituo inžinerinės nuodėmės benkartu, jis neturėjo nei mažiausio supratimo.

Aparatas sėkmingai ignoravo visus vyrmeko bandymus pritaikyti pačius bendriausius audorių instructio. Vienas iš pavaldinių pasiūlė  prijungti toliagrafą-siuntėją tiesiogiai prie toliagrafo-priėmėjo, bet nespėjo net pabaigti aiškinti, kam ir kodėl, kai įsiutęs Leris paskyrė jam du dešimtadienius be eilės talkinti ginklininkui, o visus likusius be ceremonijų išgrūdo lauk. Tačiau nuo to reikalai nepakrypo į geresniąją pusę. Jis vistiek bus priverstas padaryti tai, ko nedarė jau daugel ciklų – meluoti.  Vikartas nė už ką negalėjo prisipažinti direktoriui, kad negali rasti gedimo. Tik ne dabar, kai mašinisto-statytojo plokštelė, dailiai išgraviruota, jau guli kišenėje. Niekaip negalima leisti, kad netikėliai pavaldiniai kištų nagus prie nebaigto testuoti Makinos kūdikio, ir – o siaube! – nugrobtų iš pat panosės jo gyvenimo svajonę. Kantrybe, pasišventimu, krauju ir prakaitu išpirktą svajonę.

Vikartas Leris, Priepelkių dvidešimt trečiojo filialo vyresnysis mechanikas, pavyzdingas Technomantų Ložės pirmos kategorijos pameistrys, sėdėjo, žiūrėjo į toliagrafą, galvojo ir nekentė. Nekentė visko ir visų aplinkui. Bet pasiduoti neketino. Ne, o ne! Tik ne dabar, tik ne dabar.