Pamenu akėčias
kaip jos draskė
gyvą velėną,
česnakų lysves
keliaujančias į
šimtaprocentines gyslas,
avių balsus
pirmosiose pavasario lankose
ir žibalinės lempos
degimo smalą
nosyje.
Daug kas išnyko
iš atminties
ir geografijos slėnių,
bet avidės slenksti
ir kabantys ant sienos
kamanos
šviečia
prie berželiais
papuoštų durų.