Grabas iš vaiko perspektyvos nulio

tik dievas gali Tave teisti
ir sutroškusių kvepalų gvardija
prie mažo kaimo
mažos krautuvės
o Tu glostai seną moterį



vieną dieną.

mano užkulisis bus
matyti Tave
liečiantį nebylų meno kūrinį-
sustingusią Medūsą
su sustingusiomis gyvatėmis
ant galvos
norėsi sustingti
išnykti
bet Medūsos žvilgsnis
bus mūrinis
liesi ją piršto pagalvėle
dirbtinį kvėpavimą
darysi-
jis ir bus dirbtinis
Akmuo su gyvasčiu
kokia dar gali būt
Gyvybė

mano užkulisis bus
matyti Tave
merdėjantį iš apmaudo-
liesą, pasmerkusį save berniuką
kuris nepakelia gyvenimo
slegiančio kaip akmenys
Daigus
norėsi išnykti
sustingti
laikinai ar per amžius
bet nepavykus
iškeliausi į Sodomą ir
Gomorą
pamindamas dorybės
likučius
iš kur moralė
kai lieti akmenį naiviu
žvilgsniu
tikėdamas



žiūrėk į mergaitę
baisi kaip velnias
tėvai jau grabą sau turbūt
susikalė
iš vaiko perspektyvos nulio