Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šmadrija Šmadrija

Varnaitė vardu Jurga (11 dalis)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Sveiki, mergaitės ir berniukai. Žinau - daug daug laiko praėjo ir jaučiuosi siaubingai kalta, palikusi visus ant ledo. Matyt nė vienas nebeprisimenate, apie ką buvo ši istorija - ką gi, teks jums skubiai permesti akytėmis, kas vyko iki šiol.
Nuo šios dalies pasistengsiu talpinti mažesniais kiekiais. Duok Deive man stiprybės, o jums - smagaus skaitymo.

P. S. Ačiū ponui J. V. už redagavimo darbus. Aukštojoje baigiu pamiršti, kaip reikia taisyklingai lietuviškai rašyti.


<<>>

Jurga buvo pratusi savo reikalus tvarkyti viena. Ta prasme – visiškai viena. Mažiau nukentėjusių, jei staiga imtų dvelkti pavojais.
Deja, pavojai ėmė dvelkti iš nežinomos pusės, o Miglė su Andriumi atsisakė paklusti. Pati Jurga neturėjo laiko tinkamai jais atsikratyti, kai nusprendė apleisti paskutines pamokas ir traukti tiesiai į ligoninę, iš kurios skambino įsiutusi Austėja.

Kažkas nukirto jos brolį. Nukirto kaip reikiant – šis dar neatsipeikėjo iš komos. Tiesą sakant, Austėjos brolio likimas ėmė įgauti tam tikrus nuspėjamus bruožus – iš vienos komos į kitą. Būtų juokinga, jei kai kurie žmonės dėl to nesikraustytų iš proto.
Taigi, Andrius ir Miglė pasisiūlė aplankyti „broliuką“ kartu. Raselė? Ši pasiteisino turinti pasimatymą – atia atia visi likusieji.


Įžengusi į ligoninę, Jurga patraukė tiesiai į savo motinos skyrių, kur reguliariai mirė pacientai, ištraukti iš po automobilių karkasų, pusėtinai  sumūrytų statybinių objektų bei tie, kurie važinėjo riedlentėmis pirmą kartą.
Kai kurie iš tų žmonių kartais nemirdavo. Viktoras buvo kaip tik vienas iš laimingųjų. Daugelis būtų nesutikę su tokiu titulu.

Pastebėjusi trijulę, Austėja pakilo iš krėslo ir kilstelėjo smakrą, vertindama kiekvieną atskirai. Vienintelė su klaustukais buvo Miglė, tačiau Austėja įtarė, jog baltapūkė nėra tokia nekalta, kokia dedasi. Žemo ūgio? Taip. Pavojinga? Be abejo. Savo uosle potencialiems priešams mergina nesiskundė.
- Jau sužinojai vardus? - paklausė Austėja Jurgos.
Ši pažvelgė į juodaplaukę moterį, įsitaisiusią kitame krėsle - Olga sėdėjo tiesi it styga, įbedusi į Jurgą piktoką žvilgsnį.
- Dar ne, - atsakė Jurga. - Bet išsiaiškinom, kad tai nėra nė vienas iš mūsų.
- Nejuokinga, - spigino šaltomis akimis Austėja. - Ji kas per viena?
- Mano sesuo. Migle, susipažink su Austėja.
- Malonumas, - linktelėjo Miglė. - Einu, surasiu mamą.
Jurga tyliai pritarė. Andrius atsirėmė į sieną, neketindamas veltis į žodžių karą. Pastarieji dažniausiai neatnešdavo jam nieko gero.

- Jūs Viktoro bendraklasiai? - sausu balsu paklausė Olga.
- Iš tos pačios mokyklos, - atsiliepė Andrius, kai Jurga  per ilgai uždelsė su atsakymu.
- Atsiprašau, - nulenkė galvą Jurga, pagaliau sugalvojusi ką pasakyti.
- Kad iš tos pačios mokyklos? - kilstelėjo antakį Olga.
- Ne. Kad paguldžiau jūsų sūnų į ligoninę pirmą kartą, - paaiškino Jurga.
- O... - moteris apžiūrėjo aukštą merginą kur kas įdėmiau. - Dabar prisimenu. Austėja rodė tavo nuotrauką. Kodėl tu jį sužalojai?

Jurga pamėgino prisiminti įvykį iš naujo. Ji patiesė tris pinigų išmušinėtojus prie mokyklos vartų. Viktoras atėjo keršyti už savo sėbrus ir ji patiesė Viktorą. Problema – motinos vargu ar norėtų žinoti, kuo užsiima jų vaikai laisvu nuo mokslų laiku.
- Jis metė man iššūkį, mudu kovojome. Jis pralaimėjo, - pateikė garbingesnę versiją Jurga.
Austėja kilstelėjo antakį.
Olga irgi kilstelėjo antakį – tik kitoje veido pusėje.
- Kokiu pretekstu buvo mestas iššūkis?
- Aš nugalėjau jo kolegą, kuris savo ruožtu irgi metė man iššūkį, - trūktelėjo pečiais Jurga. - Viktorui toks rezultatas nepatiko.

Tai buvo beveik tiesa. Visi trys pinigų išmušinėtojai aiškiai paskelbė, kad jai „kapas“. Kad ir ką tai reikštų, verčiant iš prasčiokų kalbos į kovotojų kalbą, buvo paskelbtas iššūkis.
Austėja prunkštelėjo neišlaikiusi ir trumpai susijuokė:
- Eina sau...
Olga nekantriai dėbtelėjo į dukterį, tada vėl atsisuko į Jurgą.
- Gerai, tarkime. Kokiu tada pretekstu buvo mestas pirmas iššūkis?
- Viktoro kolega nutvėrė mano klasioką ir ketino priversti jį kovoti be jokio iššūkio. Mano klasiokas neturėjo jokios patirties, todėl aš suteikiau jam pirmąją pamoką, - išraizgė „beveik“ tiesą Jurga.
- Jam? - Olga nukreipė žvilgsnį į Andrių.
- Oi ne, šitas per daug vingrus. Į jį neįmanoma pataikyti... - sumurmėjo ilgšė.
Austėja vėl nusijuokė. Andrius nutaisė neįskaitomą veido išraišką.

- Mano sūnus dabar komoje. Ar tai tavo darbas? - primerkė akis Olga.
- Ne, - sausai tarstelėjo Jurga. - Aš gulinčių nespardau. Jei man teisingai pranešė, Viktoras buvo suspardytas. Atėjau pažiūrėti, kaip tai buvo padaryta.
- Pas jį neįleidžia lankytojų, - atsiduso Olga. - Kol kas.
- Mano motina vadovauja šiam skyriui, - informavo Jurga. - Pažiūrėsiu, ką išeis padaryti.

Dabar abi Grimų moterys aiškiai susidomėjo.
- Palauk... Pirmą kartą, kai Viktoras čia gulėjo... - pradėjo Austėja.
- Mama jį prižiūrėjo asmeniškai, - linktelėjo Jurga.
- Pragaro palatos velnias? - pasisuko į motiną baltapūkė.
- Kas? - pastatė akis Olga.
- Ką? - burbtelėjo Jurga.
- Viktoras man pasakojo, - paaiškino Austėja. - Kad kai gulėjo čia pirmą kartą, jo lovos kaimynas vadino palatą „pragaro palata“, o juodaplaukę moterį, kuri lankydavo juos dažniausiai – pragaro palatos velniu.
- Pirmą kartą girdžiu, - pratarė Jurga po kelių sekundžių tylos. - Aš šiame skyriuje nė karto negulėjau.

Grįžo Miglė, lydima juodaplaukės moters. Ši pasisveikino su visais, kurie nebuvo šeimos nariai. Andrių nudelbė kur kas įdėmiau nei likusius.
- Viktoras dabar yra komoje ir aš manau, kad jo aplinkoje neturėtų būti jokio triukšmo. Tam tikros trauminės aplinkybės, kurias sudėtinga paaiškinti, - paaiškino Diana. - Todėl kai įleisiu jus vidun, pageidaučiau absoliučios tylos. Ar aišku?
- Ar jam viskas bus gerai? - rūstumas iš Olgos veido kaipmat pranyko.
- Dvi dienos ir jis jau galės būti lankomas... po truputį, - linktelėjo Diana. - Mano nuomone, šį kartą prireiks dviejų mėnesių, kol jis pasveiks šimtu procentų. Kai kurie sužalojimai galėjo būti mirtini. Jam labai pasisekė, kad klubo nariai laiku iškvietė greitąją. Tai ar jau galiu rakinti duris?

Moterys linktelėjo. Andrius „užtraukė užtrauktuką“ ant savo lūpų. Diana pasuko raktą ir žmonės žengė vidun.

<<>>

Diana užrakino duris ir atsisuko į penkis lankytojus, sustingusius laukiamajame. Olgos veidu ritosi ašaros. Austėja atrodė niūri it audros debesis ir mintyse rezgė keršto planus. Jurga ramstė nugara sieną ir  kažką galvojo, nutaisiusi akmeninį veidą. Andrius taip pat atrodė susimąstęs, o Miglė stengėsi išpūsti kramtomosios gumos burbulą.

- Kažkas toje jūsų mokykloje rimtai nesveikas, - pratarė Austėja.
- Gerai, pradžiai aš kai ką paaiškinsiu, - atsirėmė į duris Diana. - Tie sužalojimai, kuriuos matėte, padaryti ne vieno žmogaus. Netgi ne dviejų. Tai grupės darbas. Viktoras buvo išjungtas elektrošoko pagalba – kontaktai susmeigti į jo sėdimąją. Atstumas tarp žaizdų rodo, jog tai buvo nestandartinis įrenginys. Galbūt net savadarbis. Pramoniniai paprastai turi kontaktus užapvalintais galais. Šio kontaktai smigo po oda – mažesnis pasipriešinimas srovei.
Šiaip ar taip, pirmiausiai pasisaugočiau žmogaus su elektrošoku, nes jam už nugaros stovi komanda, kuri užbaigia darbą. Kaip kad ką tik matėte...
- Gal galite liautis? - neišlaikė Olga. - Jūs kalbate apie mano sūnų!
- Atsiprašau, - nusišypsojo Diana. - Aš turbūt per daug pripratusi, jog mano pacientai miršta dar nepasiekę operacinės. Mes čia turime šiek tiek iškreiptą humoro jausmą. Dėl to ir nebendrauju su pacientų artimaisiais – tam turime „socialiųjų seselių“ (SS) komandą.
- Bet asmeniškai gydėte Viktorą pirmą kartą, - pastebėjo Austėja.
- Nes mano duktė suteikė jam garbę, - nusišypsojo kur kas plačiau moteris. - Šį kartą kovotojai priešininkų gretose buvo labai negarbingi.
- Nevadinčiau jų kovotojais, - sumurmėjo Jurga. - Šakalai ir tiek.
- Galbūt, - pakreipė galvą Diana. - Šiaip ar taip, apie įvykį jau pranešta policijai. Viktoras gyvens. Ar dar klausimų bus?
- Kada bus galima aplankyti jį dar kartą? - sušniurkštė Olga.
- Dvi dienos ir jis turėtų atgauti sąmonę, - pažadėjo moteris. - Jei paliksite man savo numerį, aš asmeniškai paskambinsiu.

Kol suaugusios moterys aptarinėjo savo reikalus, jaunimas pasislinko arčiau vienas kito.
- Jurga, - kreipėsi į ilgšę Austėja, - nepamiršk, ką tau sakiau. Tavo teritorija, aišku? Man vis dar reikia tų šakalų vardų.
- Ką tu su jais darytum, jei gautum? - nusižiovavo ši. - Pala, leisk, atspėsiu – dar vienos gaujų peštynės?
- Dabar gal nepradėkim? - perspėjo Austėja. - Tu tik surask juos, o aš sugalvosiu visa kita.
- Judvi kaip iš kino filmo apie mafiją, - pastebėjo Miglė. - Per tokius personažus kaip jūs reanimacijos skyriaus personalas nemiega naktimis. Tai reiškia, jog mano mama nemiega. - Blondinė įdėmiai nužiūrinėjo Austėją. - Gal nepridaryk mano mamai darbo, ką?
- Tu iš tos pačios mokyklos? - dvi blondinės susirungė žvilgsniais. - Jei taip, padėk savo sesutei atidirbti už visus pravalus – ji neprižiūri savo teritorijos.
Miglė žengė į priekį, pasiryžusi atsakyti į provokaciją. Austėja net nemirktelėjo, laikydama savo poziciją.

- Štai kodėl aš visada sakau, kad nemoku kautis, - atsiduso Andrius. - Per daug kriminalinės dramos. Savo teritoriją prižiūrėk, mažiukus saugok, balvonus gainiok... ir visi vis tiek nelaimingi, nors tu ką.
- Pritariu... - murmtelėjo Jurga. Staiga jos akys žybtelėjo – kaip ir Andriaus. Abu sužiuro į dvi peštukes.
- Naujas planas, - garsiai pareiškė Jurga. - Migle, nuo šiol tu būsi Jogailos vardo gimnazijos teritorijos „vierchas“.
- Tau skiriamas Kruvinosios Šatelenės titulas, - labai rimtai palinksėjo Andrius. - Nes „vierchas“ labai... nekaip skamba.
- Ką? - atsisuko abi blondinės.
- Kas yra šatelenė*? - prisimerkė žemesnioji blondinė.
- Pilies valdytojo titulas... berods. Tai prancūziškas žodis, - pasikrapštė ausį Andrius.
- Judu rimtai? - nepatikėjo Miglė.
- Aš jau vadovavau gaujai, man metas į pensiją, - pažvelgė į lubas Andrius.
- O aš jau... padariau vieną mokyklą. Dabar man reikia pasivyti su mokslais, - linktelėjo Jurga. - Mes perleidžiam estafetę jaunajai kartai.
- Klausykit, judu... - pradėjo Austėja.

- Gerai, man tinka, - pertraukė Miglė. - Bet ar tokiu atveju neturi įvykti perversmas jėgų pusiausvyroje? Kažkas panašaus į vietinių gaujų karą dėl valdžios?
- Mudu jau sutikome, tai iš mūsų pusės jokio karo, - paaiškino Jurga. Andrius tik palinksėjo. - Tau belieka susitarti su kita puse. Tai yra – įtikinti karate klubo narius, kad nuo šiol tavęs reikia bijoti.
- Jie ir taip manęs bijo, - trūktelėjo pečiais Miglė.
- Tai sveikinu – tu esi Kruvinoji Šatelenė, - užbaigė derybas Jurga.
- Oi! Ei! - kilstelėjo oktavas Austėja. - Manęs niekas neįtikino! Man vis dar reikia tų vardų! Ir tu man pažadėjai dvikovą!
- Po savaitės, jei teisingai pamenu, - patikslino Jurga. - Tai nesusiję su gaujomis bei šatelenijomis. Nemaišyk asmeninių interesų su politiniais.

Miglė dairėsi tarp savo sesers ir baltapūkės, aiškiai sudominta kautynių temos. Tada prisiminė savo naujas „pareigas“ ir kumštelėjo Austėjai į šoną:
- Duok man savo telefono numerį.
- Atsiprašau? - pasišiaušė ši.
- Tau reikia vardų. Duok savo numerį. Kai mano žmonės iškas informaciją, leisiu tau žinoti. Ir nuo šiol kreipkis į mane titulu.

Austėja kelias sekundes spoksojo į neūžaugą, negalėdama patikėti savo ausimis. Tada šyptelėjo, papurtė galvą ir siektelėjo telefono.
- Jūsų šeimynėlėj pagaliau yra bent viena, išmananti savo darbą, - pažvelgė Jurgai į akis.
- Su visa derama pagarba, - sumirksėjo ši. - Mūsų šeimoje ji vienintelė, kuri nėra suaugusi.

Austėja  irgi sumirksėjo. Net ir iki galo nesupratusi nujautė, jog turėtų priimti tai kaip įžeidimą, tačiau negalėjo to paaiškinti logiškai. Be to, Jurgos veidas taip ir liko neįskaitomas.

- Su visa derama pagarba, - prabilo Kruvinoji Šatelenė/Miglė, nepakeldama akių nuo telefono. - Net ir priėmusi jūsų dovaną manau, jog ritualinis valdžios perdavimo aktas privalo įvykti. Artimiausiu laiku mes susitiksime ant tatamių ir judu man pasiduosite simbolinėje dvikovoje. Antraip manęs neapleis nuojauta, jog esu tik politinė marionetė.

* Šatelenas (pranc. chatelain, lot. Castellanus) – pilies vadas, valdytojas ar savininkas. Paveldimas titulas nuo Karolingų dinastijos laikų, savo reikšme prilyginamas bajoro titului.

<<>>

Netekę savo vado antrą kartą, karate klubo berniukai ūmai prisiminė, jog jie turėtų ne tik trinti savo užpakalius ant suolų šalia matracų, tačiau ir truputį pasimokyti. Antraip kas žino – dar prireiks kartoti tuos pačius mokslus trečius metus iš eilės...
Keli iš jų būtent taip ir darė – vietoje matracų brūžino mokyklos koridorius. Dar keli atrado, jog tą dieną jų laukia kontroliniai darbai ir oi – nė vienas iš jų nebuvo pasiruošęs. Tik pora skustagalvių iš viso klubo šiek tiek žinojo apie edukacinę mokyklos pusę ir kruopščiai pildė savo sąsiuvinius žiniomis, kurios galbūt kada nors pravers gyvenime.
Juk jei tų žinių nereikėtų, švietimo ministerija nesistengtų jų sukišti į vadovėlius, tiesa?

Vienas iš Beveik Protingų Dvejetuko (BPD#1) kaip tik grįžinėjo iš bibliotekos į savo klasę, kai skambutis išvaikė iš koridorių visus mokinius. BPD#1, žinoma, vėlavo ir pernelyg nesuko dėl to galvos. Vėlavimas buvo aristokratų privilegija – ar kažkaip panašiai jis girdėjo vienoje rusiškoje reklamoje, kur rodė daug skaniai atrodančios degtinės.
Besileisdamas laiptais jis buvo paniręs į būsimų egzaminų problemas ir į pašalinį garsą dėmesį atkreipė tik tada, kai kažkas visu greičiu įsirėžė į jo nugarą, vos nepaguldydamas pasliko aikštelėje tarp laiptų.

BPD#1 jau ketino pareikšti pasipiktinimą. Į jo šoną susmigo du geluonys, pasipiktinimo programa taip ir pasiliko planavimo fazėje. Tada prasidėjo šokiai be muzikos, ritmo ir jokio erotinio konteksto.

Lakesnės fantazijos pašalinis stebėtojas būtų sutikęs, jog elektrošoko dūzgimas šiek tiek priminė muziką. Konvulsijose trūkčiojantys sąnariai ir žandikaulis teoriškai galėjo turėti ritmą, tik jį dar reikėjo atrasti. Erotinis kontekstas?
Tarkime, jog užpuolikui iš užnugario besiartinanti gauja tikrai buvo sujaudinta.

Kai šokių programa baigėsi, BPD#1 buvo iškeliavęs į sapnų karalystę. Užpuolikai operatyviai pasišalino, o kažkur koridoriumi batus zulino vienišas, dar labiau vėluojantis moksleivis, kuriam tą dieną buvo lemta tarp laiptų aikštelių aptikti dar tebekvėpuojantį, „pragaro palatos“ vertą kūną.

<<>>


Itin trumpa viešnagė reanimacijoje reiškė, jog trijulė dar galėjo suspėti į paskutines pamokas. Jurga nusprendė pasinaudoti proga. Andrius nepareiškė jokios nuomonės, tačiau patyliukais pritarė. Miglė turėjo savo reikalų. Jai reikėjo ne tik įtvirtinti savo naują titulą, tačiau ir užsiimti savo šatelenijos reikalais, vienas kurių buvo mažinti nusikaltimų skaičių ir giedrinti moralinę atmosferą. Išvertus į normalių žmonių kalbą, jai reikėjo išspardyti keletą labiausiai užsispyrusių užpakalių bei supažindinti jų savininkus su programa.

Šiaip ar taip, jie suspėjo kaip tik tuo metu, kai prie paradinio įėjimo į gimnazijos pastatą tebeblykčiojo greitosios pagalbos ir policijos švyturėliai. Musė (Rita) vaikščiojo šalia medikų įrėmusi kumščius į šonus ir absoliučiai susierzinusi.

Dar prieš porą savaičių ji šventai tikėjo, jog patyčios ir smurtas gimnazijoje tėra miesto legenda. Per tą laiką greitoji aplankė gimnazijos kiemą jau keturis kartus, dusyk išveždama tą patį žmogų. Musė norėjo kam nors nukąsti galvą. Deja, direktorius buvo išvykęs į edukacinę komandiruotę Havajuose ir ji tegalėjo nukąsti galvą pati sau. Žemesnio lygio ešelonai tegalėjo pasitarnauti kaip smėlio maišas.

Todėl direktoriaus pavaduotoja netgi nudžiugo, pastebėjusi trijulę, šmirinėjančią po kiemą ne pertraukos metu.

- Jūs trys! - amtelėjo ji, pažinusi Jurgą ir jos seserį. Andrius irgi buvo iš „problematiškų“ komandos su sava istorija, todėl puikiai tiko. - Į mano kabinetą! Dabar!
Miglei teko tyliai sutikti, jog jos naujoji šatelenija visgi turėjo jėgas, aukštesnes už josios. Teoriškai, Musę ji galėjo nesunkiai prilupti, tačiau toks aktas neabejotinai būtų sukėlęs vietinės reikšmės armagedoną.

Trijulė nusekė paskui pavaduotoją ir netrukus jau trynė kilimą kabinete.
- Kas čia vyksta, po velniais? - sugriežė dantimis moteris.
Kol Miglė laukė patikslinančio klausimo, Andrius nusprendė patylėti. Jurga nusprendė palaikyti pokalbį (kiek galima tylėti?..)

- Jei teisingai suprantu, prie paradinio įėjimo stovi greitoji ir policija. Tai reiškia, jog kažkas yra gabenamas neštuvais ir tuoj bus išvežtas į ligoninę, pas mano motiną, - apibendrino ji.
Miglė pavartė akis, bet nieko nepasakė.
- Ar jūs trys kaip nors įsivėlę? - kamantinėjo Musė.
- Mes ką tik grįžome iš ligoninės, - papurtė galvą Jurga. - Viktoras gyvens.
- Uhh... - suurzgė pavaduotoja. - Kažkoks prakeiktųjų klubas tas karate... Ką tik dar vienas narys buvo surastas prie laiptų, visas sudaužytas skersai – išilgai ir be sąmonės. Ką jūs trys apie tai žinote?

- Tai ne mūsų darbas, - pareiškė Miglė. - Kiek man žinoma, karate klubo nariai irgi neįsivėlę – jie yra nukentėjusi pusė. Tai reiškia, jog šiuo metu gimnazijoje egzistuoja nežinoma komanda, kuri va šitaip linksminasi, siųsdama mokinius vieną po kito į reanimaciją. Jų tarpe yra vienas, naudojantis elektrošoką. Tikriausiai vadas. Jis išjungia auką puldamas (tikėtina) iš užnugario, tada likusieji komandos nariai užbaigia darbą kojomis.
Viena persona iš kitos mokyklos jau pareikalavo tos gaujos galvų ir aš pažadėjau jas patiekti ant lėkštutės. Kalbant metaforiškai, žinoma.

Musė išklausė blondinės kalbą vis labiau atverdama burną. Jurga ir Andrius nė nemirktelėjo. Pastarasis vos vos šyptelėjo.

- Kaip man dabar TAI reikėtų suprasti? - pratarė Musė grėsmingu balsu. - Čia kas, gaujų karai vyksta?!
- Gaujų karai yra neišvengiami bet kurioje bendruomenėje, kur yra išskiriamas per didelis testosterono ir estrogeno kiekis, - mokomu tonu tęsė Miglė. - Alio. Visas šis pastatas pilnas branduoliniu kuru varomų paauglių! Todėl taip – čia tikrai vyksta gaujų karai. Dviejų pastarųjų valandų laikotarpyje aš buvau paskirta nauja Jogailos Vardo Gimnazijos Kruvinąja Šatelene. Tai reiškia, jog visi šatelenijos reikalai yra palikti mano valioje, įskaitant karinius konfliktus.
Andrius neišlaikė ir prapliupo juoktis. Miglė viską susakė per daug rimtu veidu.
- Tu bent supranti, kad tokios politinės struktūros veikia tol, kol yra slaptos? - paklausė sesers Jurga, kurios juokas kol kas neėmė.
- Aš manau, jog mano jėgos struktūros veiks efektyviau, jei apie jas bus oficialiai žinoma, - atsikirto Miglė.
Nesiliaudamas kvatotis, Andrius susmuko į laisvą krėslą.
- Šioje mokykloje valdžia jau yra, - pastebėjo Musė. - Jei tu esi Šatelenė, tuomet kas aš tokia?
- Savaime suprantama, viena iš kelių neliečiamųjų dievybių, - atsakė Miglė. - Jei mūsų jėgos susikirstų su jūsiškėmis, jūs vis dar turite galią sukelti mums Armagedoną. Tai reiškia, mes jus privalome gerbti bei garbinti. Aš pasistengsiu tai visiems įskiepyti kartu su naująja religine doktrina.
- Fantastiška... - Musė greičiausiai nusprendė trumpam palaikyti fantazijas. - O kas tada šitie du? Kaip suprantu, tavo sesuo galėtų tau nesunkiai iškaršti kailį.
- Slaptųjų Masonų Ložė neturi jokių reikalų su Šatelenija, - išsisuko Jurga. - Mes už stebėtojus.
Andrius jau baigė atsigauti po pirmojo juoko protrūkio, kai antrasis vėl paguldė jį į krėslą.

Musė ketino išrėžti, kad jaunimas liautųsi drumsti jai smegenis, kai pasigirdo beldimas į duris ir vidun žvilgtelėjo policijos pareigūnas.
- Galiu sutrukdyti?
- Taip... taip, užeikite, - susitvardė Musė. - Gal jau yra naujienų?
- Mes... apklausėme vaiką, kuris surado nukentėjusį, dar kartą susisiekėme su tėvais ir kol kas... jokių kitų žinių... - pareigūnas susidomėjęs dirstelėjo į abi merginas. - Labas, Jurga. Sveika, Migle.
- Laba diena, - murmtelėjo Jurga. Miglė irgi atsakė į pasisveikinimą, šiek tiek nusilenkdama. Karališkas vaidmuo jau buvo įsigėręs į jos stuburą.
- Gražu... Tikiuosi, jūs pažįstami ne dėl kokios nors man nežinomos kriminalinės praeities? - paklausė susierzinusi Musė.
- Mano tėvas ir policijos nuovada turi sutartį dėl papildomo kovinio parengimo programos, - atsisuko į pavaduotoją Miglė. - Pažintys neišvengiamos.
- Tikrai taip, - šyptelėjo pareigūnas pavaduotojai. Žvilgtelėjo į Miglę. - Problemos mokykloje?
- Ne. Aš tik suteikiau informaciją apie vietinių gaujų padėtį ir metodus, kuriuos mūsų priešai naudoja siųsdami tuos vargšelius į reanimaciją, - susakė Miglė lyg niekur nieko.

Mirkt mirkt.

- Pakartok? - susidomėjo pareigūnas.
- O viešpatie... - atsiduso Musė, paremdama delnu kaktą.
- Jums reikėtų susisiekti su mano mama, - patarė Miglė. - Mes trise šiandien buvome ligoninėje, lankėme pirmąjį pacientą... ir mūsų sąjungininkus iš kitos gaujos. Ne jūs vieni esate susirūpinę kriminaline padėtimi.
Kažkas šioje mokykloje naudoja elektrošoką, tada suspardo auką ir palieka ją... tarkime, numirti. Mes nekreiptume dėmesio, jei tai būtų garbingų dvikovų rezultatas, bet taip nėra. Mūsų priešai neturi jokios garbės. Buvo sudaryta gaujų sąjunga, aš esu paskirta suorganizuoti pajėgas ir surasti visus kaltininkus.

- Visa tai skamba tikrai kietai, - linktelėjo policininkas, - bet ar nemanai, kad reiktų tai palikti įstatymo sargams?
- Jūs nepasitikite mano koviniais gabumais? - kilstelėjo antakį Miglė.
- Ne, - šyptelėjo pareigūnas. - Čia labiau taktinė problema.
- A, tai... Jūsų žiniai, aš galiu spardyti užpakalius net labai į taktą, - pareiškė Miglė.

Mirkt.
- Nušaukit mane kas nors, -suburbėjo pavaduotoja, traukdama prie kavos aparato.

- Jei rimtai, - krenkštelėjo blondinė, - aš jau pagalvojau apie taktiką. Jūsų įstatymo sargų didžiausia problema yra ta, kad jūs išsiskiriate iš branduolinių paauglių tarpo kaip šernai tarp jūros kiaulyčių. Jūsų buvimas netoliese garantuoja, jog visi priešai lindės pogrindyje ir lauks geresnių laikų. Jūs švaistysite biudžetą ir maždaug po trijų – keturių ramių savaičių atšauksite „komendanto valandą“. Nes nieko nenutiks. Tada priešai vėl smogs ir ką? Jūs vėl budėsite tris – keturias savaites, laukdami kokio nors ženklo? Jei tie vyrukai pakankamai gudrūs, elektrošoko jie nesinešios kišenėje.
Mano grupė tuo tarpu bus visiškai nematoma ir netgi neužfiksuojama jokiais radarais. Tai reiškia, jog priešininkai lauks gerokai trumpiau, kol nusitaikys į į kitą auką. Taip, mums reikės rizikuoti kažkieno sveikata, bet tą patį tektų daryti ir jums. Nieko nepadarysi.

- Man turbūt reiktų apie tai pranešti komisarui, - susimąstė pareigūnas.
- Dėl Dievo meilės! - neišlaikė Musė. - Jūs rimtai palaikysite jos fantazijas?!
- Betgi logiškai skamba, - trūktelėjo pečiais vyras. - Manau, Jurga neleis savo seseriai įsivelti ten, kur grės tikrai rimtas pavojus.
- Masonų Ložė nesikiš į Kruvinosios Šatelenės reikalus, - pakartojo Jurga. - Ir man atrodo, mums reiktų karinius reikalus aptarinėti kitoje vietoje. Mes stovime šventoje žemėje, savo dievybės akivaizdoje.
- Puiki mintis, - pagavo bangą pareigūnas. - Mes pranešime, vos tik kas nors išaiškės.

Andrius tuo metu jau buvo pernelyg pavargęs juoktis.
2015-06-04 16:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 04:17
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-04 23:33
Erla
Vietom mokyklinės fantazijos pernelyg sužydi. O  gal tai toks hibridinis žanras, požanris. Gal kažkiek išsisemta, lyginant su ankstesnėm publikacijom.4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-04 22:52
tarakonai
Tie pavojų dvelkimai ir nukirtimai kažkaip nelabai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą