Išėjau

išėjau
ir niekad nesugrįšiu:
kur sudilus pasaga
ant slenksčio -
ties durimis
ir kur saulėgrąžos,
tarsi mėnulio pilnatis,
atidarytas duris
saugo.
Ten -
jokių namų jau nebėra,
tik
sapnuose atidarytos durys
laukia tų kurie
išėjo.
Laukais balotais
[niekas jų nearia]
vėjas
iš lėto [kaip burę] tempia
rūką...
Ten -
tas uosis šimtalapis
rudeniais
lapus, kaip ašaras, beria
tik
niekas niekuomet nesugrėbs.
Ten -
ąžuolėlis, tapęs ąžuolu, nūnai
šakas, lyg būtų rankos
į dangų kelia
gal
meldžiasi...
Kažkada išaugintų kanapių
virve
save
plaku...