Dar nebučiavęs... (III dalis)

Radau aš nebylią mergaitę.
Nejautrią, be miego ženklų.
Kažkas juk turėjo ateiti
pas ją, kol nebuvo vėlu,

įpūsti gyvybę suspėti
pro lūpas kietai suspaustas,
ant veido jai ranką uždėti,
paglostyt akis užmerktas.

Mergaitė matyti išmoko
gražiąsias pasaulio spalvas;
paraudo, prisirpo, prinoko,
panoro bernų... Ne manęs.

O aš - lyg pasaulį pardavęs
Jį iškeičiau į svajones.
Kažkas su manim pasidarė:
dingau, nebebuvo manęs.

Pagailo savęs lyg kopūsto,
apteršto baltųjų drugių.
Ėmiau viską mesti, nuliūsti
po pasikeitimų staigių.

Žiūrėjau: pasaulis pro šalį
tik skriejo - garsus ir šviesus -. ^.
Kiekvienas turėjo panelę.
Panorau pavyti visus...

Iš gėdos, gašlumo ir baimės
ėjau į rankas be kalbų,
per prievartą kurdamas "laimę";
tikrai nestokojau darbų:

ir spaudžiau, ir minkiau, ir tryniau,
ir lūpomis lūpas liečiau,
o pilvas, liemuo ir sėdynė
už veidus net buvo arčiau.

Kasdien vis kartu. Bet netikom
šalia vienas kito iš viso.
Kaip buvo pradžioj, taip ir liko:
vaidinti, kad mylim, įgriso.


Tikiu, jog yra dar žmonių,
kurie niekuomet nebučiavo.
Apie tai, tiek sukaupę žinių,
kad ruošias išleist knygą savo.

Norėtus, kad knygoj kalbėtų -
nuo pat pirmutinės raidės -
kad bučiniui augam iš lėto,
klausydami savo
                        * *  * *     
                        *  \ /  *     
                        *      *     
                          *  *   
                            \ /   
                            *