Muziejų naktį

dangun patraukia mėlstanti žara
gobtuvai kyla ežere tylom  nusikrečia lašus (dar vakarui)
sielos (tiktai akimirkai) pasivaidena liejas slepias tamsoje
kažkaip jas jaučiame gegužio vėsią naktį

kitapus  Frenkelis Prūdelio širmą numeta
Talšos pakrantėn
drėgnam rūke secesiniai bokšteliai žvaigždę siurbčioja
kai rūman ąžuolinės durys veriasi
menėje liudijimas Šiauliai prieš šimtmetį
odom pasauly karaliavo

garvežio dūmas vejasi  aukščiausią kaminą
įkibusį į pramoninių statinių metalo molio santvaras rikiuojas iškabos
Dubysa Kapitolijus ne tas tai Sauliaus Kruopio prarastasis miestas
pagreitintai atlėkęs pasišaipo Čaplinas
nes nepažįstam pašto medinuko sinagogos cerkvės
pažnibžda pastatai mano laikų herojai
tašytų akmenų gatve nurieda vežimėlis kūdikio taip garsiai metaliniais ratais o čia
pirmam antram aukšte  parketu atžingsniuoja manekenai  art deco
lengvom suknelėm karoliukų žiedlapiais
šilkinės kepuraitės dailiai ponių galvas rėmina
žalsvi sidabro odiniai bateliai smulkios pudrinės
už lango  parkas šnekina fontaną šiąpus  baltas stalas uždengtas šviesu
suknelės su netikėtais šleifų posūkias galiukais pirštų paliečiam šifoną tai mes
žavingos dvidešimtojo amžiaus pradžios ponios

(į dangų gaisrinės keltuvas nepakėlė
skubėkim fotografijos muziejun)

iš nuotraukos juodai baltos vaikelis ūgtelėjęs žvelgia tartum senis
pilkuoju tonu  praeitų laikų gyvenimų

suktiniai laiptai užkelia terason
stogų stogai karnizais apjuosti  ištįsta serpantinais erdvėse
tamsuoja be turėklų kaminai kad bent po žibalinę lempą
norėčiau juos permūryti perregimom siūlėm
būtų linksmiau būtų linksmiau gyventi
kai Saulės mieste naktį šviestų kaminai

(gegužio naktį su dainom virš miesto
dangum Žaliūkių fejerverkas slysta
dainuojam kol pavargsta gitara
muziejų naktį mes vis artistai)