Vaikų belaukiant

Lengvai lengvai mėnulis plaukia
Tarp debesų lyčių.
Ilgai ilgai motulė laukia
Seniai nematytų vaikų. Ne svečių.

Ant palangės senos lyg plaštakė
Išsigąsta žvakės liepsna.
Atvažiuojančius gal jau pamatė,
Ar negera  ji nujautė ką?

Lyg vyšnia pražydėjus pavasarį
Vidur lango - galvelė balta.
Akys tiria sodybos pakraštį -
Ne vaikai. Tik mojuoja šaka.

Tarpu medžių vaiduokliai klajoja.
Šuliny snaudžia mėnuo ramus.
Tolumoj  girdis šunys lojant -
Nuo paklydėlių saugo namus.

Išpuošta jau nuo ryto seklyčia
Ir takai pabarstyti smėliu.
Anūkėliams bevaikant vištyčius,
Kad kojyčių nedurtų švelnių.

Jau suvirpa sudrėkę blakstienos,
Ant pečių išsidraiko plaukai.
Sengalvėlei tas vaizdas kasdienis -
Juk darbais užimti jos vaikai.

Tyliai gęsta pavargusi žvakė.
Akys limpa nuo miego saldaus.
Neužžėlęs bakūžėn dar takas,
Dar vaikaičių balsai čia sugaus!

Dar lakstys jie po žolę rasotą,
Prisipildys vėl juoko namai.
Nors sena jau esi ir kuprota -
Nepamainoma tu. Juk žinai.

---------

Tyliai tyliai jau saulė teka,
Užgiedojo pirmieji gaidžiai.
Ar girdi? Užu lango jau šneka
Sugužėję vaikai! Ne svečiai.