Aš – menas

Aš plaukioju su judančiais į blyksnį,
Kertu skaudžiau už žodį pasakytą,
Su manimi ir liūdna bus, ir linksma –
Aš panaši į žemės kietį skystą.

Į protą įsiderinus kaip sraigė
Prie kevalo suvyto į smailumą –
Uoloj mane pirmykščiai žmonės laikė
Ir meldėsi iš nuostabos suglumę.

Paskui dailėjau aš kaip mažas veršis,
Įgavęs kojų bėgantį stiprumą –
Ir kaip vulkanas saulėn išsiveržęs,
Aš iškilau virš žemės ir virš rūmų.

Į liniją lankstytą pasivertęs,
Aš kopijuoju gyvo jausmo esmę –
Ir žvilgsniais pamylėtas jau ne kartą,
Gerai žinau tarp jų nepasimesiu.

Aš sugebu įaudrinti ir kurti
Naujus jausmus ir potraukius visokius,
Ir ima jau mane kaip brangų turtą,
Kai skiriasi ir kai jaunystėj tuokias.

Rikiuojas prie manęs išminčiai gudrūs
Ir stovi išsižioję ir sutrikę –
Vis seikėja tas linijas lyg grūdus
Ir nešasi kaip džiugesį ar rykštę.

Esu žmogaus širdy seniai užgimęs,
Iš tos širdies skeliu aš gėrio daigą –
Žmogaus jausmų svaiginantis degimas
Many ir su manim nepasibaigia.