Stalo ilgas kelias namo

Paseno stalo kojos, medinės suragėjo,
ir net nieks nežino ar jos lakuotos neaugo,
ar išvis drūtai stovėjo,
nieks nieko neklausė, ar svečių buvo, ar dainos dūzgėjo,
ar jau buvo pavasaris, ar beržų gyslose sula virpėjo,
ar kėdės porom susiglaudusios mezginių raštais tylėjo,
o kvapnios trys kavos pupelės ant lentų riedėjo,
...
ir rodės viskas be vėjo, ėjo, judėjo.

O gal tiesiog,
po sniego staltiese nei augo, nei išėjo.