... toks ilgas kelias į namus,
kurių seniai jau nebėra:
tik uosy vėjas neramus,
tik liepa su medaus skara,
ir slenkstinis akmuo,
apžėlęs samana žalia,
vis beldžiasi į sapnus,
kai lapas gelsta ar pūga.
Kai sultekis iš pat šaknų
beržo šėrdimi pakyla,
atrodo, akmeniu tampu
ir ilgesio daina prabylu:
Juk nieko žemėje nėra,
kas nesibaigia.
Vandens lelijų šviesuma
po rūką vis dar braido...