Vienuolika pėdų įmyniau
į vandenį, smėlį, sniegą.
Nueiti toli norėjau,
o kartais - į niekur.
Svajojau kalnus nuversti,
pasaulį apverst aukštyn kojom.
Lyg siūlai, bėgantys verpstėj,
svajonės sukos, skrajojo.
Kai keturios saulės tą rytą
parodė man didįjį Kelią,
akelėm smalsiom nubarstytą
ir vėjas man atpūtė valią -
tada atradau, ko ieškojau.
Ėjau...
Atėjau.
Ir sustojau!