Arčiau, toliau – laiku matuoti žingsniai –
Spalvom kitom, kitais viražais linksta.
Jei šioj versmėj savus bruožus pažinsi,
Bus širdyje nemiela ir nelinksma.
Visi mes pririšti prie ilgo skrydžio,
Atpratę saugot tirpstančią minutę –
Ir dideliems atstumams pasiryžę
Prarandame saulėtą – šiandien būti.
Tik pasižvalgę retkarčiais į šonus,
Išvystame jaunystę išgyventą,
Prie jos priglundam visada maloniai,
Kaip prie vilties ir praradimų kranto.
Ir visas tas pasaulis gūsiais ėjęs –
Su potraukiais, su meilės išbėrimais,
Kai pats buvai davėjas ir ėmėjas,
Kai aistros ir troškimai nenurimę,
Sukeldavo tiek rūpesčių ir skausmo,
Išsklisdavo net posmais siautulingais,
Nukrisdavai protingų nepaklausęs,
Praradęs daug beprasmiuos laiko vingiuos.
Dabar jau baigės pasakos ir aistros,
Nutolo ir sunyko buvęs grožis,
Pasaulio liepsnos šildančios ir kaitrios
Bespinduliuoja seno veido bruožais.
Dabar tariu laimingas savo dangui –
Mačiau, girdėjau, ragavau lig soties.
Ir už kitus gyventi nesirengęs,
Galiu ramiai be nuoskaudų šypsotis.
ŽIEK, geriau kurk ir rašyk taip, kaip kūtį Jurijaus Gagarino laikais, nu tie... visi kuriuos matai čia (nuoroda) https://www.youtube.com/watch?v=wDoddGZTRrQ
kai amerika su tarybų sąjunga lenktyniavo, kas pirmiau praskros (iš žmonių) žemės atmosferos sluoksnį,
o ne taip kaip dabar "pupytės" kuria... ;)
sakau be jokių demagainio etikečių kabinimo - eilėraštis yra neįtraukiantis, neišlaikantis dėmesio - raiška (išraiškos priemonės) labai silpna, tai jau tema, kas jame kalbama, apie ką, tiesiog išnyksta - dėmesio neišlaiko tekstas visai.
Kaip senas marazmatikas sakau tokiam pat (?) - lėkštas eilėraštis, net ne dvimatis o monomatiškas - poetizmai banalūs ir didaktiški, polėkis Gagarino laikų, filosofija - konformistinė :) Tai va
dangau tu gal žydras o gal tu pilkšvas ar koks bebūtum mano veide senam oi ne, nesulauksi kad tavim nusivilčiau juk buvau ir žaidžiau smiltimis ne tam ... :)
ir t.t. - senatvė(?) irgi gali būti ekspresyvi ir audringa (gal) 2