Žemaitiu kalba

Kartās sogalvuojo vėina kėta rašta
Solipdītė raidiem, kor ėš kningu dairuos,
Bet žuodielis kuožnos atsiklaupės praša –
Neklejouk to monės pri tuos keistuos gairės.

Dingst prasmie ė garsos prigimtie iaugės –
Pijanina šuokis neskombies iš trūbā.
Pavėrst vėsas mintis i cīpėma baugi,
I išsėreiškėmu čėrėškavėma grubi.

Jog laikus vaikīstės mama sovīniuojė
I žemaitiu žuodė ilgesi berėbi –
So anās par laika plaukiem mes kāp ruojou,
Iš anū keruojuos mintės ė kūrība.

Kuožnos vaizda gabals tās žuodelēs dailints,
Švelnē prisėglaudės kāp sėlkā pri kūna,
To anou atloptė, ė pakėistė gali,
Bet skomboma gruožis noskėis kāp i liūna.

Prigėmtėnē pluotā mūsa šėrdis meilėn,
Žuodē tarsi medē so mėškās ė opiem –
Vėskou tou sodiejos – trīkšt gražiausės eilės –
Tarsi švėntas maldas, ka bažnīčiuo klūpuom.

Aple žmuogaus esmė, anuo švėisi vėdo,
So Tievīnės meilė ė gamto sodieta,
Aple žuodė prasmė, kors atēt be gidu,
Mes garsus ėšgaunam dongou tegėrdietus.

Lai gīven, šakuojės, kas pasaulie gėmės,
Papruotius lai sauga, švėnta žuodė laisvė –
Be vėsū pamuokslu, mintiū pavergėma,
Kor par ėlgus omžius sava kraujo laistiem.