Dar nebučiavęs... (II dalis)

Gerai, kad palikęs mokyklą
daugiau jos nėkart nemačiau...
Į Palangą, jūros stovyklą,
po mokslų skubėjau greičiau.

Bangas, karštą smėlį, panelę..
atvykęs norėjau pažinti
ir širdį, į Bežmogių Šalį  ->>>NoMan's Land
ištrūkusią, susigražinti.

Tenai sutikau marijaną
iš meksikos serialo -
pietietišką veidą ir plaukus -
įdegusią, juodą panelę.

Suspindo viliojančios akys,
o manos atsakė iš karto.
Pašokom, ji vardą pasakė
ir aš... pasakiau savo vardą.

Pakako mums tų dviejų žodžių,
kad trauktumėm jūron kartu:
užburtas pietietiško grožio,
ieškojau jų, ... neištartų.

Taip pajūriu naktį mes ėjom nebyliai.
Stebėjau žvaigždes ir akis,
Užmiršęs save, kad ji čia ir kad myliu,
jog reikia išreikšt, išsakyti..

Tik kalnus mačiau, upę gilią:
supurtė gamtos stichija.
Nepabučiavau... Nusivyliau.
Užgeso aistra širdyje.

Mes valgėm drauge ir sėdėjom,
ir gėrėme fantą pliaže.
Mes šokom kartu, vaikštinėjom,
nors nebelaikiau jos gražia.

Grįžimas.. Jos draugės man moja,
kad jau atsisveikinti reikia.
Prispaudžiau jai lūpas priplojau,
kad draugės prikaišioti baigtų.

Nelengvai, ne iškart patikėjau:
"pietietę" bus lengva surast (!);
jog ji vasarėlei praėjus,
eis mokytis ten kur ir aš...

[antros dalies pabaiga... bus pratęsimas]