Kartais būna per daug – ir tablečių, ir miego,
Kai išdykęs svirplys sudėlioja natas -
Įkyriai ir vienodai galvoj skriaudos bėga
Ir karščiuojančios akys palieka gatves.
Baltos lubos taškais ir taškiukais nujuodo
Suskaičiuoti visi, net kartu su svirpliu,
Būna kartais šalia nebelieka net dievo
Ir turi pasilikti tik pats su pačiu.
2015-04-12 14:23
Pritariu Čia ne aš mintims. Kūrinys man labai patiko.
2015-04-12 11:41
Agonija. Neviltis, bet dažnai likti su savimi yra žymiai geriau nei netinkamoje apsuptyje. Gerai perteiktas jausmas. Trumpai ir drūtai. Sėkmės.
2015-04-11 20:54
Linkiu atsigaut iš agonijos.Nebus lengva,bet turėtų pasisekti. :)
2015-04-11 19:49
niekinis kūrinys, 1
2015-04-11 15:21
Kodėl lubos taškuotos?
2015-04-11 09:10
Dvasinė saviraiška, puikiai literatūriškai padainuota.
2015-04-11 07:09
Skaudi akistata su pačiu savimi, griežta, šykšti verbalinė raiška, puikiai perteikianti lyrinio herojaus dvasinę būsena. Su pavasariu ir šviesėjančia nuotaika.
2015-04-11 01:35
man patinka aiški, lakoniška, nebanali kalbėjimo maniera. Kai žmogus rašo jau turėdamas, ką pasakyt. Nuoširdu. Dievas? Yra arba nėra, jeigu įsigudrina dingt, - nieko nebus:). bet čia jau jųdviejų reikalai
2015-04-11 01:04
Nėra rimo - nėra ritmo.
2015-04-11 00:53
Ne rimas,o ritmas tada:)
Galim keisti:
Būna hartais šalia nebelieka net dievo
2015-04-11 00:47
"mirksnių" kiek žinau kirčiuojama "MIrksnių" ne miksnIŲ"
Griūna rimas..
Manau, kad.............................. ***
2015-04-11 00:34
Mane išpila prakaitas, nors aš pats jį išpylęs ant savęs
Rausiasi akys ir rankos į pagalvę lubose akys pakimba
Sergu kaip šuo nežinau kuo turbūt savimi