Draugei Meilei

Kaip gali dar šypsotis,  išdavus mane šimtą sykių,
Melo dulkėm išpurškus akis ir išrengus per gruodą nuogai.
Per dažnai tavo vardą šaukiau, kad prakeikčiau supykus,
O paskui pločiau rankom suvokus, kad tu sugrįžai.

Jau gana – nors ir sopa važiuojant pro Tavąjį miestą,
Kuriame liko žingsniai ir dainos, žibintai ir mūsų klevai;
Kuriame aš buvau laimingiausia, galėjau paliesti
Tas rankas, kuriomis lyg apakusį kurmį vedei.

Jau nuleiski pečius. Atsiklaupk ir žegnokis prieš mirtį,
Aš tau vakar galandau ginklus ir sidabro kulkas gaminau –
Negalėsi numirus pažeminti, skaudint,  marinti, -
Jau geruau pasikviesiu Senatvę ir bus man ramiau.