Plejadės

Plejadžių išmintie, neaprėpta galybe
Pažądink sielos kūdikius, būk siekiamybe
Sietynas išsibarstęs nušviečia to kelio šaką
Kad pasiklydę sielos rastų taką
Tarpe Septynių Seserų viltis boluoja
Ten Alkionėje  Šviesos būtybes lopšyje supuoja
Kuri tikiuosi pažabos „Tarnaujančių tik sau“ tamsybes
Taip šlovindami nuolatos Dangaus šviesybes
O aš siūbuoju Saulės lopšyje ir brėžiam ratą
Dabar aš taip toli, kad centro nesimato
Tik sąmonėj taškelis dar boluoja
Nes aš iš ten, kur laikas nesustoja
Ir ratas begalinis toks, ne lankas, o jau tiesė
Bet neiškrypsta nieks iš vėžių
Viltis tik vis dėlioja,  žymes įbrėžus
Kodėl gi, mums nepraregėjus?
Vis pakeliam akis į gilų dangų
Nejau  iš Ten jau niekas neaplanko?
Ir dar  tikiesi, kai debesėliai dangumi praplaukia
Paklydėlis sūnus kažko vis laukia
Bet tai ne tai ko reik, sėdėjimas ne Dao (kelias)
Tai reikia eit, tegul visur ir balos
Kelionės pabaigoj kažkas nuplaus man kojas
Pasižiūrėk kaip mano rankos, o ir veidas išvagojęs
Vadinasi buvau, vargau, kryžių nešiau
Bet jau atleisk o, Tėve, tikrai dabar jau pavargau