Šaltas vaisius

Tomas pasibeldė į duris ir tėvas įleido sūnų. Ieva taip pat išėjo į koridorių pasitikti brolio, gana ilgai nesimatė, buvo labai jo pasiilgusi. Nusišypsojo, nes mintyse prilygino Tomo balsą egzotiško paukščio čiauškėjimui, nors, iš tikrųjų, panašumų buvo nedaug, kad sugalvotų tokį palyginimą, jai užteko brolio balso gyvumo ir linksmumo. Iškart pagalvojo apie tai, kad šiame bute beveik niekada neskambėjo džiugesiu trykštantys pasisveikinimai, vien negyvi ir šalti burbėjimai, atgrasūs tartum išskrostos žuvys.

Brolis buvo tikra atgaiva šiuose namuose: jo smalsumas ir žingeidumas it banga nuplovė tvyrančią nesmagią atmosferą. Jis vaikštinėjo ir stebėjosi lempų gaubtais, drabužių spintos spalva, kitomis detalėmis, nesvarbu, kad jos, po paskutinio brolio vizito, nebuvo pasikeitusios. Ievos galvoje vėl iššoko originalus palyginimas – jis galėtų pasiversti į lošimo kauliuką, kuris riedėtų stalo žaidimo lenta ir atsiverstų sienele su vis kitokiu akių skaičiumi. Tomo žvilgsnis atkakliai šaudė į skirtingus objektus.

Tėvas stipriai paspaudė sūnui ranką, tarytum tikrintų šio jėgą, lyg suvoktų vyriškumą tik kaip fizinių savybių visumą. Netrukus ir pati Ieva pasilabino, stipriai apkabino Tomą, tačiau netikėtai, pastarojo nuotaika pasikeitė ir, atrodė, jis troško kuo greičiau ištrūkti iš varžančio sesės glėbio.

-Uždusinsi mane, - išspaudė jis ir nuleido rankas nuo Ievos nugaros. Sesė skruostu vis dar glaudėsi jam į petį, iš malonumo neatmerkė akių. Ji norėjo, kad ši akimirka sustingtų, visai negeidė paleisti brolio, juk jei dabar paleis, vadinasi, greičiau ateis laikas, kai jie visi kartu sės prie stalo, tada pavalgys, ir Tomas atsisveikindamas išeis. Ji to nepageidavo, nes kitą kartą išvystų gyvą brolio veidą mažiausiai po mėnesio, bent jau taip spėjo. Išsitempk, ištįsk, akimirka, nagi, ragino ji mintyse.

-Gana, Ieva, paleisk, - nurodė tėvas ir mergina pakluso.
Po kurio laiko visi susėdo už stalo ir tėvas, nieko nelaukdamas, čiupo vištienos sumuštinį pitoje į vieną ranką bei skardinę pepsio į kitą. Greitai jis pradėjo čiaumoti ir srėbti užsigerdamas. 
Tuo metu Ieva su Tomu apžvelgė šventų Kūčių užkandžius - ant baltu audeklu dengto stalo gulėjo: lėkštės su dešrainiais, dubeniai su tortilijos tako, įdarytais žuvimi, salotomis, moliuskais, toliau - dvi lėkštės gruzdintų fri bulvyčių, sumaišytų su traškučiais, graikiškos salotos, na, ir didžiausia lėkštė, kurioje puikavosi pica su grybais bei netoliese, jau minėti vištienos sumuštiniai. Stalo viduryje stirksojo kečupo ir garstyčių indeliai, už jų matėsi pepsi, coca-cola, fanta ir sprite skardinės, o pačiame gale, arčiausiai tėvo, kaip žaislinės kaladės, gulėjo dvejos dėžutės ledų - šokoladinio ir vanilinio skonio.
Lyg ir galima sakyti, kad iš viso dvylika patiekalų, skirtingų gėrimų gamintojų produktus skaičiuojant atskirai ir į skaičių neįtraukiant garstyčių ar kečupo indelių. Gal ir ne pats sveikiausias maistas, pagalvojo Ieva, tačiau nėra ko priekaištauti. Skųstis būtų gėda, juk gana laisvai gali rinktis, kuo numalšinti ne tik troškulį, tačiau ir apetitą.

Tėvas baigė šlamšti sumuštinį ir dabar krimto tako pyragėlį, o iš akių buvo galima spėti, kad jau išsirinko kitą užkandį, nes negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo picos.
-Valgykit, - pilna burna sumarmaliavo jis.
-Tėti, aš galvoju, - prabilo Tomas, - pirmiausia, reikia pasimelsti, o ne pulti valgyt.
Tėvas numetė pusiau sudorotą tako pyragėlį į lėkštę, nusivalė raudono it kraujas padažo šliūžes nuo lūpų ir akimirką tylėjo. Dėl kažkokios priežasties netrukus dirstelėjo į Ievą, ši staigiai nuleido galvą ir smulkiais savo pirštais pasėmė porą bulvyčių fri iš dubenio.
-Gerai gerai, tik greičiau, nes aš noriu viską čia suryti!
Jie atsistojo, susikabino rankomis ir užsimerkė. Ievai buvo nesmagu laikyti stambų tėvo delną savajame, jausmas lyg būtų suėmusi kokį lašinių pjausnį. Kol Ieva galvojo, iš kur tokie pojūčiai, Tomas sukalbėjo „tėve mūsų“, tada visi vėl nutūpė ant kėdžių.
-Nu, skanaus, vaikai mano - subambėjo tėvas ir pasigriebė lėkštę su pica.

Po keliolikos minučių ant stalo jau buvo apmažėję maisto, šeimos galva drybsojo fotelyje išvertęs pilvą ir garsiai atsirūgo. Bematant jo akių vokai apsunko, o netrukus galva nusviro ir iš gerklės išsiveržė knarkimas - šliurpimo garsai pasiliejo kambaryje.
Ieva pažvelgė į bulvyčių trupiniais nubertą savo lėkštę, tada į Tomą, atrodė, jam nė motais, budrus tėvas ar miegantis, brolis ramiai sau kramsnojo traškučius iš dubens. Pamatęs į jį akimis spiginančią Ievą, vaikinas gūžtelėjo pečiais lyg atsiprašydamas. Tarsi mėgindamas susigaudyti, kas vyksta aplinkui ir iš kur tie parpimo garsai, jis apsižiūrėjo. Sulaikė žvilgsnį ties, ant sofos susigūžusiu, ir pečius apsikabinusiu asmeniu, kuris buvo jo sesuo.
-Einam, Ieva, - galiausiai pasakė. –Vienas nusmigo, reiškia, vakaras beveik baigėsi. – Tegul jis miega sau. 
-O gal apkloti pledu, kaip manai? Vien čia sėdint šalta, o ten prie lango tai išvis.
Mergina dar pamanė, jog būtų gerai, jei pati galėtų užmigti šitaip greitai ir nerūpestingai, tada dažniau pabėgtų nuo įkyriai persekiojančių minčių. 
-Na, su tokiu riebaliniu sluoksniu tikrai nesušals. Einam geriau, nešvaistom laiko, nes tuoj išeisiu tvarkyti reikalų.
Tomas, apglėbęs svetainės durų rankeną, laukė sesės,  o ši užpūtė žvakę, degusią ant spintelės ir dirstelėjo į tėvą. Dėl viso pikto apklojo jį, apkamšė, nors ir girdėjo nekantrų brolio atsidusimą.
-Greičiau gi, - ragino jis.
Ieva dar patikrino ar gerai uždarytas langas ir patraukė paskui Tomą. Išeidama iš salono ji pagalvojo, kad brolis šiuo metu, tikriausiai, turi būti susitikime, gal todėl  jo nuotaika subjuro. Ieva koridoriuje uždegė šviesą ir brolio žvilgsnis, kaip strėlė šovė į batus.
-Neišeik dar, būk geras, kiek gi čia pabuvai – tyliai paprašė sesė.
-Kad, žinok, man nėra labai malonu čia būti, kai turiu milijoną darbų, kuriuos reikia atlikti. Tiesiog negaliu, man kraujas verda. Vien mintis, kad nieko nedirbu kelia šleikštulį.
-Juk Kūčios. Žmonės šiandien pamiršta darbus, tik valgo, ilsisi ir miega.
-Pff, dauguma tai daro kiekvieną dieną, šiandien žmonėms tiesiog nereikia galvoti pasiteisinimų.
-Pasilik, prašau, nors trumpam.
Tomas susiraukė.
-Gerai, bet tik trumpam.
Jis nudūmė į Ievos kambarį ir įjungė stalinę lempą, pakreipė gaubtą šiek tiek žemiau, kad nešviestų į akis ir stypsojo vietoje.
-Atsisėsk, kur tiktai nori, - pasakė Ieva uždarydama kambario duris. - Ant kėdės, ant lovos, ant stalo, jauskis laisvai.
-Ačiū, pastovėsiu.

Jo žvilgsnis lakstė sesės stalo paviršiumi ir netrukus jis atkreipė dėmesį į tušinukų laikiklį – puodelį, kuriame Ieva laikė ne tik rašiklius, bet ir kitokius smulkius daiktus, pavyzdžiui, papuošalus.
Brolis pakėlė tamsiai mėlyną puodelį su geltonomis, tarsi sviestu patepliotomis žvaigždėmis ir pasukiojo apžiūrinėdamas. Mat,  prie ąselės glaudėsi miniatiūrinė, medžiaginė, vudu, lėlė, kuri judinant puodelį, kraipė klubus tai į vieną, tai į kitą pusę, sukiojosi it stengtųsi išvengti vertinančio Tomo žvilgsnio, išsisukinėjo, tarytum gėdintųsi savo mažų, juodų akių-sagų. Virvutė pritvirtinta prie jos viršugalvio buvo kilpa užmauta ant rašiklio. Jis, suėmęs už virvutės, pakėlė  miniatiūrinę lėlę, o puodelį pastatė atgal į vietą.
-Kas čia? – nustebęs paklausė. Pirštais nelyginant hipnotizuodamas, svyravo pakabuką pirmyn, atgal. –Vudu lėlė?
-Taip, bet čia dekoratyvinė.
Jis pakorė lėlę ant kyšančio rašiklio kamštuko, susibruko rankas į kišenes. – O kam tau reikalinga tokia?
Mergina tylėjo. Jautė kūną užplūdusią tirštą gėdą, iškaito skruostai, tikriausiai pražydo it rožės.
-Nori pasakyti, kad šitas pakabukas yra tavo papuošalas?
Ji nežymiai linktelėjo.
-Varge, vargeli, - kraipė galvą Tomas. -Atidžiai klausykis, ką pasakysiu - jeigu nori atkreipti vaikino dėmesį ar trokšti, kad jis tave pamiltų, nebūtinai turi kopijuoti kitų moterų įpročius, taip, ir mamą turiu omenyje. Tiesiog būk savimi, dėl dievo meilės. Tik pamąstyk: jeigu būsi savimi, tave gali mylėti taip, kaip jokios moters dar niekas nėra mylėjęs, nes tu viena tokia visame pasaulyje. Skirtingos moterys gauna skirtingą meilę, o tai reiškia, kad tave gali net mylėti labiau nei mamą, ar supranti?
-Taip.
-Tik sakau, kad motina nėra pats geriausias pavyzdys, juk ji mus paliko. Na, bet gal dar ieškai savęs, galų gale tau... kiek? Aha, septyniolika, o apskritai, nėra tiek ir mažai, tavo metų jau turėjau gana tvirtą charakterį.
-Bet gi ji mūsų nepamiršo.
-Turi omenyje tuos laiškus?
-Taip.

Tomas žvilgtelėjo į stalinį laikrodį ir atsiduso.
-Juk vos minutė praėjo, pabūk. Papasakok apie mamą.
-Kad jau ir taip per ilgai užsibuvau, reikia lėkti, be to, nežinau ką tau naujo pasakyti.
Ieva prisėdo ant žemės ir atsirėmė į lovą.
-Kelkis, ant kilimo drybsoti per šalta.
Sesė neatsakė, tik žiūrėjo į vingiuojančiomis linijomis nusėtą kilimą, šis raštas jai patiko. Stebeilijo į tas besiraitančias vinges, kripes lyg kilimo lūpas ar burnas, įsivaizdavo, kaip jos prasižiotų.
-Na, jeigu tau ten patogiau...