77 (ausys buvo didesnės už dangų)

XL

Kiek dar bus šito darbo,
šito amato būti Visur?
Upė kalba į upę.
Ne iškarto suvokti gebu –
Šventaragis šalia, kunigaikštis,
ir žaltys, susirangęs atokaitoj saulės.
Kai išnyksta Tada
negali pamatyti  kitaip, negu šiandien
Ošia žemėj kirviu neliesti ąžuolai,
dega ugnis amžinoji.

Nuo kada ji,
uždegtoji Perkūno žaibu?

Kunigaikšti, pažįstu tave.
Ir Skirmantą, sūnų tavo,
be sapnų, be legendų žinau...

Kai paveikslą į delną drožiau.
ausys buvo didesnės už dangų.
Nenorėjau girdėti.
Liūdna, kad senas
Akys irgi it Betliejaus žvaigždė
gimus Jėzui
pakibus budėti –
šviečia taip,
kad tik dvasioje šitaip dar būna.
Ant skiedrelės, kaip laišką
Šventaragi, žodžius ne savus užrašiau::
Matyt, ką matai, nesuku.
Išlaikyt, ką turi, jau nelengva.
Kai numirsiu, aukštą ugnį sukurki, sūnau,
pelenais pasiliksiu gyventi –
Akyse, kaip matysi šį kraštą,
ietyje, kai išeisi jį ginti..
Ir prašau,  neišmėtykim savo šventovių,
neišmėtykim patys savęs.
Tegu slėnis į kalną išaugs,
kur atėjęs lietus pailsėti galės,
kur Perkūnas pagoniui
griaustiniu saliutuos.

Ir paėmęs dar vieną skiedrelę,
vėlgi ne savo žodžius užrašau:

[i]Tėve, žinau, ką kalbi ir kodėl
Teka Vilnelė į Viliją
Nei viena, nei kita
atgalio nesugrįš.

Iš Vilnelės išlipus
prisėda ant kranto undinė,
kursto ugnį: girią šildo,
girinių pagonių namus.