77 (šitaip atsiveria Velnias)

XXXIX

Pasiėmęs  drožlelę skiedryno,
it kažką paketinęs, į lopšį dedu.

Aukštas delnai, išėjęs į žmones,
kai stebuklas čia pat, kai su juo,
atsitiko kažkas,
ko suprasti nemoku.
Nors dvasia, bet šliaužiu.
Nors be kūno, o, regisi,
sunkų pasaulį nešu.
Jeigu reiktų – pas Dievą ateiti galiu.
Jeigu reiktų – juo būti.

Neskubėkit primušti žodžiu
(šitaip atsiveria Velnias)
Pagaliau, tai ne mano kaltė
Daugel kartų kalbėjęs, dar kartą sakau:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Ir  tai  man –  girdėkit!
Ir tai man –  atsiminkit!
sakramentas į dvasią.

Prie jo pakabinęs ir lopšį sup,
ir daliju, draibstau turinį jo
į visas šalis, į erdves,
į buvimą visokį.
Kitaip nemokčiau suprasti,
kodėl  manęs šitiek daug:
kur žvilgt,
kur bakst – ten ir aš
ir kaip tyčia kitoks
vis kitoks.

Įsikibęs į delną, kaip smuikas į žiogą,
kai žolė į bažnyčią,
o vis tiek išbarstytas
po Visur, po Visur ––
po  žodį, po raidę kiekvieną
girdėtą, skaitytą, rašytą,
po Dievą ir Velnią
taip pat.